Dviračių sportas

Dviračių sportas turi daug sporto atšakų, kuriose naudojamas dviratis. Į dviračių sportą įeina plento lenktynės, dviračių krosas, kalnų lenktynės, trekas ir BMX lenktynės.

Istorija

Pirmosios dviračių lenktynės įvyko 1868 m. gegužės 31 d. 1 200 metrų ilgio trasoje Sen Klu parke, netoli Paryžiaus. Jas laimėjo anglų emigrantas James Moore kuris važiavo su mediniu dviračiu metalinėmis padangomis. Dabar šis dviratis stovi muziejuje, Anglijoje.

Lenktynių tipai

Dviračių sportas turi labai ilgą istoriją

Plento lenktynės dažniausiai vyksta nuo pavasario iki tol, kol atšąla orai. UCI (Tarptautinė dviratininkų organizacija) lenktynės vyksta nuo daugiadienių „Grand Tour“ lenktynių, tokių kaip Tour de France.

 Tour de France yra 3 savaites trunkančios daugiadienės dviračių lenktynės, per kurias nuvažiuojama apie 3300 − 3500 km. Daugiausia jos vyksta Prancūzijoje, tačiau kartais aplanko ir kitas šalis. Dažniausiai jos trunka 23 dienas (įskaitant 2 poilsio dienas). Dviratininkai iš viso pasaulio čia varžosi ir nori įrodyti, kuris yra geriausias. Lenktynių kursas keičiasi kiekvienais metais, bet Tour de France tradiciškai pasibaigia Paryžiuje. Panašios lenktynės taip pat vyksta Italijoje (Giro d'Italia) ir Ispanijoje (Vuelta a España), tačiau Tour de France yra pačios prestižiškiausios ir geriausiai žinomos dviračių lenktynės

 Giro d’Italia ir Vuelta a España iki vienadienių (klasikinių), tokių kaip Ronde van Vlaanderen ar Milano-Sanremo. Ilgiausios vienadienės plento lenktynės yra LOTOJA, kurių ilgis 330 km. Per šias lenktynes važiuojama nuo Logan‘o, Jutos iki Džeksono, Vajomingo. Prie plento lenktynių taip pat priskiriami individualūs ir komandiniai važiavimai laikui.

Paskutinis Tour of Gippsland etapas

Dviračių krosas yra sportas, kuriuo ne sezono metu užsiima plento dviratininkai, kad neprarastų savo įgūdžių. Lenktynės dažniausiai vyksta rudenį ir žiemą (Pasaulio taurės varžybos dažniausiai vyksta nuo rugsėjo iki sausio). Lenktynės vyksta 2-3 km ilgio rate. Šis sportas populiariausias plento lenktynių lyderių šalyse – Belgijoje ir Prancūzijoje.
Kalnų lenktynės yra palyginti naujos. Jos buvo populiariausios apie 1990 m. Kalnų lenktynių dviračiams reikia plačių ir gumbuotų padangų.

Tour of Germany lenktynių trofėjus

Treko lenktynės vyksta velodromuose. Lenktynės yra skirtingos ir gali vykti nuo individualių ar komandinių persekiojimo iki masinio starto lenktynių. Dalyviai naudoja treko dviračius kurie neturi stabdžių ir laisvosios eigos.
BMX lenktynės yra vieno rato lenktynės, dažniausiai vienos pavaros dviračiais. Lenktynininkai važiuoja guntu pilnu pašokimų ir staigių posūkių.

Vokietijoje dviračių sportas yra toks populiarus, kad yra pašto ženklų su dviratininkais: Vokietijos Demokratinės Respublikos pašto ženklas vaizduojantis Gustav Adolf Schur, 1960

Dviračių lenktynės populiarios visame pasaulyje, tačiau populiariausios Europoje. Labiausiai dviračių sportui atsidavusios šalys yra Italija, Ispanija, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai ir Šveicarija, taip pat JAV ir Australija.

Dviračių sportas Lietuvoje

Vienos geriausių Lietuvos dviratininkių: Modesta Vžesniauskaitė, Diana Žiliūtė ir Jolanta Polikevičiūtė per Women’s Challenge varžybas 2002 m.

Lietuvoje pirmosios dviratininkų lenktynės įvyko 1922. Dviračių sporto pradininkai buvo Kęstutis Bulota, V. Bulota, J. Šulginas. 1923 įsteigta Lietuvos dviratininkų sąjunga. Taryb. metais dviračių sportas pasidarė masiškas. 1945 J. Pimpis TSRS pirmenybėse tapo dviračių kroso čempionu. 1950 K. Paršaitis, 1961 J. Grabauskas TSRS „Dinamo“ rinktinės sudėtyje laimėjo 100 km komandines plento lenktynes. 1952 Paršaitis tapo TSRS daugiadienių dviračių lenktynių nugalėtoju. Nuo 1953 buvo organizuojamos lenktynės „Aplink Tarybų Lietuvą“, nuo 1959 – daugiadienės lenktynės maršrutu Vilnius – Ryga – Talinas; jų nugalėtojais buvo Paršaitis, T. Zlotnikovas, B. Krulikauskas, Grabauskas. Nuo 1957 kasmet buvo rengiamos vaikų ir paauglių varžybos, nuo 1965 – tarptautinės jaunimo Baltijos draugystės lenktynės Lenkijos ir Lietuvos keliais. 1969 A. Berankis, P. Knieža, R. Rudys, A. Rutkauskas tapo TSRS dviračių kroso komandinių varžybų čempionais. 1970 Knieža laimėjo tarptautines dviračių lenktynes Prancūzijoje „Humanite“ laikraščio prizui laimėti; 1976 šį prizą laimėjo A. Mockus. 1976 Lietuvoje buvo ~4400 sportininkų dviratininkų.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Dvira%C4%8Di%C5%B3_sportas
 VIDEO DVIRAČIŲ SPORTAS
http://www.youtube.com/watch?v=rp-Y0_sW5xw
http://www.youtube.com/watch?v=NYJ6KRJCrxk

Dažnas važiuojantis dviračiu, stebisi, kodėl šio malonumo neišbando gausesnis būrys miestelėnų. Jie skundžiasi blogėjančia sveikata, tačiau nieko nedaro, kad ji pagerėtų. Juk tam tinka kad ir paprasčiausias dviratis.
Pranas Pocius jau dešimtį metų dviratį naudoja kaip susisiekimo priemonę. Gydytojas tikina, kad važiavimo dviračiu nauda organizmui neginčijama:
dirba visas organizmas, formuojasi raumenys, laikantys stuburą, judesių pakanka tiek sąnariams, tiek širdies veiklai, tad gerėja kraujotaka.

Daug važinėjant dviračiu vyksta intensyvi medžiagų apykaita, kepenys greičiau šalina nereikalingas medžiagas. Minantis pedalus žmogus išgeria daugiau vandens, tad intensyviau valosi organizmas. Anot gydytojo, žmogus, norintis būti sveikas, per dieną dviračiu turėtų važinėti apie dvi valandas ir dviratį rinktis ne stovintį treniruoklių salėje, o važinėti gamtoje. Taip tvirtėja ne tik raumenys, bet ir dvasinė sveikata.
Būtina dviratį tinkamai pasirinkti. Anot specialisto P. Pociaus, dviratis turi atitikti žmogaus ūgį. Beje, aukštaūgiams mūsų šalyje gana sunku rasti tinkamą dviratę transporto priemonę. Važiuodamas per mažu dviračiu žmogus greičiau pavargsta, nes pernelyg įsitempia raumenys.

Gydytojas dviračių mėgėjams siūlo rinktis dviračių takus, vingiuojančius parkais. Akcentuojama, kad būtina vengti miesto šaligatvių, nors jie ir pasipuošė raudonomis, dviratininkams skirtomis linijomis.

„Būtina mažinti automobilių skaičių juos pakeičiant dviračiais, o mieste reikėtų važinėtis tik su dujokaukėmis“, - juokais siūlo specialistas.

Automobilis palieka nematomą dujų sluoksnį, kuris 80 centimetrų aukštyje išsilaiko apie parą. Tad pašnekovas labai stebisi matydamas miesto gatvėmis kūdikius vežimėliuose stumdančias mamas. Automobilis, nuvažiavęs šimtą kilometrų, sunaudoja tiek deguonies, kiek žmogus per visą gyvenimą.

„Nesuprantu žmonių, kurie save kankina dviračiu važiuodami tada, kai to daryti nesinori. Jokia prievarta žmogui nėra naudinga. Tad sveikesnis per prievartą galite ir netapti," - taip mąsto psichologas Mykolas Ridikas.

Jis dviračiu važiuoja atostogų metu ar savaitgaliais. Gydytojas mielai renkasi šią transporto priemonę, kai nori nukakti ten, kur neįmanoma automobiliu. Tai malonus laisvalaikio praleidimo būdas.
"Jei išvažiuosite su kankinančiomis mintimis, tai jos neduos ramybės visą kelią. Išvažiuokite smagiai nusiteikęs ir pajusite pasivažinėjimo malonumą," - tvirtino M. Ridikas.

Psichiatras Saulius Liutkus net neabejoja dviračio nauda žmogaus organizmui. Brangstant benzinui jis linkęs šią transporto priemonę panaudoti ne tik maloniam pasivažinėjimui.

Tautodailininkui Raimondui Prikockiui dviratis - vienas iš gyvenimo malonumų.
"Kas gali būti geriau nei geras oras, puikūs vaizdai ir minami dviračio pedalai? Važiuodamas dviračiu neskubu, nes man ne greitis ar įveiktas atstumas svarbiausias. Pavargstu - minu lėčiau, neprievartauju savo organizmo," - sako jis.

Anot menininko, šiuolaikinis žmogus per mažai laiko praleidžia gamtoje, tad kiekviena poilsio sritis, leidžianti pabūti lauke, gera. R. Prikockis mano, jog tai leidžia išlikti jaunatviškam, energingam, suteikia kūrybinio polėkio. Šiam pomėgiui  daugiau laiko skiria vasarą, o kitais metų laikais važinėti kasdien nelieka laiko ir sąlygų.


Viena aktyviausių tarptautinės švietėjiškos ne pelno organizacijos „Gyvenimo menas“ narių Eugenija Djačkova dviračiu važinėja daugiau nei dvi dešimtys metų. Jos motyvai - gera sveikata, puiki nuotaika ir pabuvimas gamtoje. Važiavimą dviračiu moteris vadina ne sportu, o malonumu. Norėdama sustiprinti sveikatą E. Djačkova pasirinko važiavimą dviračiu, nes taip dirba sąnariai, gerėja kraujo apytaka, reguliuojasi kvėpavimas.

„Jūs nepatikėsite, tačiau važiuojant dviračiu parko taku ūkanotą rytą valosi mintys. Taip mūsų dvasinę pusiausvyrą veikia gamtos harmonija", - tikino moteris, kurios manymu, turime visas sąlygas šiam sportui, tačiau tingime jomis pasinaudoti.

Dviratis Eugenijos šeimoje - vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų. Kai vaikai buvo maži, juos veždavo tėvai. Dabar jie suaugę, tačiau dviračio pedalus vis dar noriai mina. Pora populiarina važiavimą dviračiu tarp savo draugų, giminaičių. Bandantiems atsikalbinėti, jog nevažinėja, nes neturi dviračio, net pasiūlo savo.

Taigi, geros Jums vasaros, malonių, gražių akimirkų keliaujant su savąja dvirate transporto priemone.
 
http://www.infomazeikiai.lt/index.php/mazeikiu-naujienos/idomu-ir-naudinga/6671-vaziavimas-dviraciu-ne-sportas-o-malonumas

Dviračio nauda žmogui

Atšilus orams vis daugiau miesto gatvių užsipildo dviračių entuziastais. Vieniems dviratis – puiki aktyvaus laisvalaikio dalis, kitiems – pagrindinis transportas įveikiant atstumą į darbą ar namo, tretiems – reta, bet maloni priemonė atsipūsti po darbų.

Kineziterapijos specialistai dviratį įvertina, kaip vieną iš geriausių priemonių gerai žmogaus savijautai užtikrinti, nes dviračiu važiuoti yra ne tik smagu, bet ir naudinga. Važiuojant dviračiu didėja ištvermė, gerėja širdies ir plaučių kraujotaka, stiprėja kojų ir sėdmenų raumenys, didėja kojų sanarių lankstumas, o malonūs pojūčiai slopina darbo ir buities rūpesčius, padeda išvengti neigiamų streso padarinių. Be to, važiuojant dviračiu, žmogus išgeria daugiau vandens, atitinkamai – greičiau valosi jo organizmas. Dviratis taip pat padeda reguliuoti kūno svorį, gražina figūrą, gerina raumenų, ypač kojų raumenų tonusą. Tai – sveikatai naudingi kriterijai, jau nekalbant apie finansines išlaidas, naudą gamtai ir pan.

• Pradedantiesiems rekomenduojama minti dviračio pedalus 30 min. tris kartus per savaitę.
• Tam kad būtume žvalūs, įgytume gerą fizinę formą, būtina per savaitę nors 4-7 val. pasivažinėti dviračiu, nuvažiuoti 75-145 km.
• Važinėtis dviračiu nerekomenduojama sergantiems tromboflebitu, venų išsiplėtimu (varikoze), taip pat jei skauda stuburą juosmens ar kaklo srityje, nes minant pedalus kojų raumenys ne visda atsipalaiduoja ir dalį darbo atlieka su statine įtampa (pavyzdžiui kai norėdami įveikti įkalnę ilgesnį laiką sunkiai miname pedalus).

Tinkami dviračio parametrai užtikrins gerą savijautą

Peter Burkner ir Karim Khan knygoje „Clinical sports medicine“ nurodo, jog yra itin svarbu pasirinkti tinkamus dviračio parametrus. Tai padeda išvengti per didelių apkrovų, nemalonių padėčių, kai raumenys neatlieka savo funkcijų pilnu pajėgumu.

Štai blogas dviračio sėdynės aukštis gali turėti keletą pasėkmių. Jeigu sėdynė yra per aukštai, jėga viršutinei kojų sričiai sumažėja, o apatinių galūnių raumenų ilgis tampa didesnis už optimalų, jaučiamas tempimas. Taip pat jaučiamas pertempimas užpakalinėse struktūrose (šlaunies užpakalinės dalies raumenyse,  dvilypiame raumenyje (gastrocnemius) ir užpakalinėje kelio sąnario dalyje).  Dėl per toli vairo esančios sėdynės įsitempia rankų raumenys, didesnis krūvis tenka nugarai, dėl ilgesnio važiavimo tokioje padėtyje jaučiamas nuovargis ar net skausmas.

Koks turėtų būti rėmo dydis?

Kai stovėdami apžergiate dviratį, atstumas nuo viršutinio rėmo vamzdžio iki tarpukojo turėtų būti 5-7,5 cm. Balnelio aukštis: jūsų kelis turėtų būti kiek sulenktas, kai koja spaudžiate pedalą žemyn.

Rekomenduojama tinkamai sėdėti ant dviračio. Minant priekinis pėdos trečdalis turi spausti pedalo ašį, liemuo - kiek sulenktas ir pasviręs į priekį, rankos - nežymiai sulenktos per alkūnes, vairą reikia laikyti pečių plotyje laisvai, be įtampos. Taip sėdėdamas dviratininkas neturėtų jausti nepatogumo. Kojų judesiai turi būti plastiški, tolygūs, be staigių postūmių, kvėpavimas lygus, ramus.

Važiuojant miesto gatvėmis ir užmiesčio keliais reikia laikytis Kelių eismo taisyklių, dviratis privalo turėti skambutį ir atšvaitus (važiuojant tamsiuoju paros metu reikia ir šviestuvo). Rekomenduojama važiuoti su šalmu, turėti dviračio pirmosios pagalbos rinkinį, laikytis pirmosios medicinos pagalbos teikimo taisyklių.

Patarimai renkantis dviratį
Prieš išsirinkdami dviratį apsvarstykite, kaip dažnai ir kur juo naudositės: važinėsite kiekvieną dieną į darbą, važinėsite tik mieste, naudosite jį turistinėms išvykoms ar retkarčiais važinėsite su vaikais parke. Būtent tai turi didžiausią įtaką Jums tinkančio dviračio pasirinkimui. Kiekviena atskira dviračių rūšis yra skirta važiavimui konkrečia danga, tam tikromis vietovėmis arba naudojama kitiems tikslams.

Pagal tai jie skirstomi į tokias rūšis:
Hibridiniai. Šiais dviračiais galima važiuoti praktiškai visur, išskyrus ypač sunkiai pravažiuojama bekele. Hibridiniai dviračiai daugumą ypatybių paveldėjo iš kalnų dviračių. 28 colių ratai leidžia plente jaustis žymiai geriau, nei su kalnų dviračiu (1 pav.).

Plento. Plento dviračiai yra ypatingai sportiški ir greiti. Juose naudojami 28 colių ratai su siauromis padangomis. Šie dviračiai skirti ilgam ir greitam važiavimui plentu. Šiuos dviračius renkasi sportininkai ir tie, kurie mėgsta greitą ir intensyvų važiavimą (2 pav.).

Turistiniai. Turistiniai dviračiai tinka daugumai kelionių, kur yra keliai ir takai: išvykos į gamtą, turistiniai žygiai dviračiu ar kasdieninės kelionės į darbą. Lyginant su plentiniais, turistiniai turi didesnį pavarų diapazoną, žymiai stipresnius ratlankius; vairas klasikinis, yra ragai, iškyša aukšta, išnešimas trumpas. Bazė ilgesnė, šakės kampas nuolaidesnis - tai daro dviratį stabilesnį (3 pav.).

Miesto. Šie dviračiai yra skirti važinėti kieta danga. Dažniausiai jie naudojami važinėjimui miesto gatvėse arba kietu vieškeliu. Ratai gali būti dvejopi - 26 ir 28 colių. Išskirtinė šių dviračių savybė - patogi sėdėsena. Jie turi patogesnius, platesnius balnelius, sėdima beveik stačiai. Dažnai prie jų tvirtinami krepšiai pirkiniams, veidrodėliai ar kiti mieste reikalingi priedai (4 pav.).

Kalnų. Šie dviračiai skirti važinėti kalnuotom vietovėm ir bekelėm. Pavarų skaičius nuo 18 iki 27. Kalnų dviračio vairas tiesus, platus, o tai palengvina vairavimą važiuojant minkštu gruntu. Stabdžių bei pavarų rankenėlių konstrukcija leidžia akimirksniu perjungti pavaras bei stabdyti, neatitraukiant rankų nuo vairo. Dviračio rėmas bei visa įranga pritaikyta atsižvelgiant į įvairiausias galimas trasas: važiavimas per akmenis, minkštą gruntą, balas, smėlį, purvą.

BMX. BMX dviračiai skirti atlikinėti įvairiems triukams. Šie dviračiai turi labai tvirtą rėmą ir kitus komponentus. Šie dviračiai turi papildomas kojų atramas, į viršų išriestą vairą, labai plačius ratus. Perkant tokius dviračius reikia labai tiksliai pasirinkti dviračio geometriją, nes tai turės įtakos atliekamų akrobatinių triukų sėkmei. Tai labai sparčiai jaunimo tarpe populiarėjanti dviračių rūšis.
 http://www.fizioklinika.lt/lt_lorem_ipsum_dolor_sit_amet_consectetur_adipiscing_elit/publikacija/idd/119

Nusibodo dietos? Sėskite ant dviračio!

Šiltuoju metų laiku važinėjimas dviračiu yra kone idealus būdas sulieknėti ir pagerinti sveikatą. Ginčytis sunku – juk minti pedalus gryname ore yra daug smagiau, negu prakaituoti sporto salėje. Važiavimas dviračiu teigiamai veikia emocinę žmogaus būklę, stiprina nervų sistemą, lavina raumenis ir tirpina riebalus. Jeigu šia veikla užsiimsite reguliariai, labai greitai pastebėsite, kad sustiprėjo kojų raumenys, pagerėjo kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos veikla ir rūbai tapo laisvesni (ypač – sėdmenų ir klubų srityje).

Jeigu antsvorio daug, važinėti dviračiu reikėtų kiekvieną dieną. Skirkite tam po valandą ar pusantros, ir jūsų figūra taps daug gražesnė. Kad organizmas spėtų adaptuotis, iš pradžių treniruotės turėtų trukti ne ilgiau kaip po 15–30 minučių. Na, o kad poveikis būtų dar geresnis, pradėkite sveikai maitintis. Atminkite, kad neverta sėsti ant dviračio iš karto po valgio, kaip ir pulti valgyti po treniruočių. Pamatysite – rezultatų ilgai laukti nereikės.

Tikriausiai kyla klausimas: o kiek taip galima numesti svorio ? Važiuojant dviračiu per valandą sudeginama nuo 400 iki 800 kalorijų – tai priklauso nuo maršruto sudėtingumo ir važiavimo greičio. Jeigu kilsite į kalną, o ne tolygiai važiuosite asfaltu, natūralu, kad krūvis bus didesnis, kaip ir tuo atveju, jeigu pedalus minsite greičiau. Vis dėlto specialistai rekomenduoja kaitalioti greitą važiavimą su lėtu – taip poveikis bus geresnis.

Atminkite, kad treniruokliai tikro dviračio neatstos, tačiau jeigu dėl kokių nors priežasčių jo neturite ar negalite juo važiuoti, nusiminti neverta. Treniruokliai – gana nebloga alternatyva, turinti savų privalumų. Tereikia juos išnaudoti.

http://www.sveikata.lt/straipsinis/nusibodo-dietos-seskite-ant-dviracio-1179?category=15 

Su dviračiu sveikatos link  :

 Ar­tė­jant ti­kra­jai pa­va­sa­rio ši­lu­mai, mies­tų gat­vė­se vis daž­niau ga­li­ma pa­ma­ty­ti dvi­ra­ti­nin­kus. Dvi­ra­čiais daž­nai va­žiuo­ja­me spor­tuo­da­mi ar­ba tie­siog sa­vo ma­lo­nu­mui, pra­mo­gai. Bet dvi­ra­tis yra ir la­bai pra­ktiš­ka, ap­lin­ką tau­so­jan­ti su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė, pa­mėg­ta dau­ge­ly­je pa­sau­lio mies­tų. 
Dviratis nekelia triukšmo, neteršia aplinkos išmetamosiomis dujomis ir nereikalauja daug erdvės, taupo mūsų pinigus. Tai yra greičiausia transporto priemonė mieste, nes dviračiu daug kur galima nuvažiuoti greičiau negu lengvuoju automobiliu ar viešuoju transportu, juk dviratininkui nebaisios nei automobilių spūstys, nei prasti keliai, dviračiui daug lengviau negu automobiliui rasti vietą namie ar aikštelę mieste.
Važinėjimas dviračiu populiarėja ir Lietuvoje – vis dažniau dviračiais važiuojama į darbą, mokymo įstaigą, parduotuvę, svečius ar sodą. Tam įtakos turėjo ir valdžios pastangos: pastaraisiais metais daug dėmesio buvo skiriama alternatyvaus aplinkos neteršiančio transporto (dviračių, velomobilių ir kt.) propagavimui, nutiesta arba nužymėta daug dviračių trasų, dažnai lankomose miesto erdvėse, netoli dviračių takų, šalia įėjimų į pastatus įrengta nemažai dviračių stovėjimo aikštelių, dviračių stovų. Labai svarbu, kad prie darboviečių, mokymo įstaigų būtų įrengtos dviračių stovėjimo aikštelės – tai skatina važinėti dviračiais ir privačių kompanijų, ir valstybinių įstaigų darbuotojus, studentus.
Sparčiai populiarėja Lietuvoje ir dviračių turizmas: visuose regionuose planuojamos ir kuriamos dviračių trasos ir maršrutai, rengiami ir įgyvendinami dviračių turizmo plėtros planai ir projektai.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 25 proc. visų kelionių automobiliais vyksta mažesniu kaip 2 km, 50 proc. – mažesniu nei 5 km, o 75 proc. – mažesniu nei 7 km atstumu. Tai yra atstumai, kuriuos su malonumu ir nauda sveikatai galima per 8–30 min. įveikti dviračiu arba per 20–60 min. pėsčiomis.
Kodėl verta važiuoti dviračiu?
Važiavimo dviračiu nauda organizmui neginčijama. Juk tai puikus būdas laikytis sveikesnio gyvenimo rekomendacijų ir įtraukti fizinius pratimus į kasdienį gyvenimą! Važiavimo dviračiu mėgėjas niekada nepasakys, kad neturi laiko fiziniam aktyvumui. Važinėjimas dviračiu gerina mūsų sveikatą ir fizinę būklę, padeda išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, priklausomybės nuo vaistų, diabeto, per didelio cholesterolio kiekio kraujyje.
Važiuojant dviračiu dirba visi kūno raumenys, vyksta intensyvi medžiagų apykaita, kepenys greičiau šalina nereikalingas medžiagas. Minantis pedalus žmogus išgeria daugiau vandens, tad intensyviau valosi organizmas. Per dieną dviračiu reiktų važinėti apie dvi valandas ir dviratį rinktis ne stovintį treniruoklių salėje, o paprastą ir kuo dažniau laiką leisti gamtoje. Žmonių, reguliariai važinėjančių dviračiu (ne mažiau kaip 3 val. per savaitę, 36 savaites per metus), santykinė visų mirčių rizika sudaro 0,72 (t. y. 28 proc. mažesnė nei važinėjančių automobiliais).
Be to, mindami dviračių pedalus ugdome savo balanso pojūtį, koordinaciją bei ištvermę. Važinėjimas dviračiu, kaip ir bėgiojimas, vaikščiojimas pėsčiomis, užgrūdina ir sustiprina organizmą. Ypač imuninę sistemą grūdina važiavimas dviračiu įvairiu oru. Skeptikams, manantiems, kad mūsų klimatas nepalankus dviračiams, norime pasakyti, kad dviračiu įmanoma važiuoti bet kokiomis oro sąlygomis, tik reikia tinkamai apsirengti: smulkaus ar trumpo lietučio metu užtenka striukės, o smarkiai lyjant prireiks neperšlampamo apsiausto ir kelnių, taip pat batų apsaugos. Karštomis dienomis kūną vėsina vėjelis, kylantis važiuojant.
Važinėjimas dviračiu padeda išvengti antsvorio ir nutukimo
Tyrimai parodė, kad mūsų šalyje nutukimo problemų turi apie 19 proc. gyventojų, daugiau kaip pusė gyventojų turi antsvorio. Antsvoris ir nutukimas ženkliai didina lėtinių neinfekcinių ligų, tokių kaip diabeto, širdies ir kraujagyslių susirgimų, tam tikrų rūšių vėžio, riziką. Nutukusieji neretai turi ir psichologinių problemų. Viena iš pagrindinių antsvorio ir nutukimo epidemijos priežasčių yra fizinio aktyvumo mažėjimas. Žmonėms, turintiems antsvorio problemų, patartina rinktis dviratį. Jis ne tik padės sudeginti nereikalingas kalorijas (važiuojant dviračiu per 30 min. sudeginama 350 kcal.), bet ir pagreitins medžiagų apykaitą, nuo kurios priklauso žmogaus kūno svoris. Svarbu tai, kad važiavimas dviračiu nėra toks žalingas sąnariams kaip, pavyzdžiui, bėgimas. Tai ypač aktualu žmonėms, turintiems didelį antsvorį. Važiuojant dviračiu mažesnis fizinis krūvis tenka ne tik sąnariams, bet ir visam organizmui.
Naudinga psichinei ir emocinei sveikatai
Važiavimas dviračiu tinkamas žmonėms, kenčiantiems nuo streso, įtampos, nerimo. Buvimas gryname ore padeda organizmui geriau pasisavinti deguonį, graži aplinka – atsikratyti blogų minčių, atsipalaiduoti. Įrodyta, kad streso hormonas, kurį gamina žmogaus organizmas, gali būti slopinamas tik fiziniu krūviu, todėl pasivažinėję dviračiu jausitės ne tik fiziškai energingesni, bet ir emociškai stabilesni.
Patinka ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir vaikams
Dviračių sportui nėra jokių amžiaus ribų. Šią transporto priemonę jau seniai pamėgo garbaus amžiaus žmonės ir dažnai renkasi kaip pigesnį susisiekimo būdą vykdami į svečius, parduotuvę ar sodą. Vieni didžiausių dviračių entuziastų yra vaikai. Jie mielai ant dviračio leidžia laisvalaikį, dalyvauja įvairiose dviračių lenktynėse, varžybose, konkursuose.
Mažiau užterštas oras
Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 1,7 mln. lengvųjų automobilių, kurie per metus išmeta į aplinkos orą daugiau kaip 160 000 tonų sveikatai kenksmingų ir šiltnamio efektą sukeliančių teršalų, tokių kaip kietosios dalelės, azoto oksidai, sieros oksidai, anglies dioksidas, angliavandeniliai ir kt. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, nuo oro užterštumo žmonės miršta tris kartus dažniau nei automobilių avarijose. Vien Europos Sąjungoje dėl užteršto oro kasmet anksčiau laiko miršta daugiau nei 400 000 žmonių. Didėjant automobilių skaičiui, vis daugiau sunaudojant degalų, didėja aplinkos tarša. Autotransporto teršalų emisijos sudaro didžiąją dalį miestų aplinkos oro taršos: miestuose apie 40 proc. pavojingų oro teršalų išmeta automobiliai, kai kuriais duomenimis – net iki 80 proc. Kuo daugiau žmonių mieste važinės dviračiu, tuo mažesnis bus oro užterštumas.
Sumažėja triukšmas
Daugiau kaip pusė Europos miestų gyventojų gyvena triukšmingoje aplinkoje. Triukšmas turi neigiamos įtakos žmonių sveikatai bei gyvenamosios ir poilsio aplinkos kokybei. Manoma, kad nuolatinis eismo triukšmas ne tik sukelia susierzinimą, kenkia klausai, bet ir gali paskatinti širdies ir kraujagyslių ligas, sukelti miego sutrikimus, pažeisti organų funkcijas Transporto keliamas triukšmas sudaro iki 80 proc. viso miestuose vyraujančio triukšmo. Dviračių transportas sumažina triukšmą miestuose.
Važiavimas dviračiu nieko nekainuoja
Dviratis kainuoja tik 2–3 proc. automobilio kainos, jam nereikia degalų, draudimo, minimalios eksploatavimo išlaidos, jo statymas nieko nekainuoja. O jeigu važiavimas dviračiu po darbo į namus prilygsta treniruotei sporto salėje, tai po sunkios darbo dienos nebus būtinybės skubėti į sporto salę. Vadinasi, ne tik nereikės mokėti už treniruotes, bet ir atsiras daugiau laisvo laiko.
Važiuokime dviračiais atsakingai
Dviračių vairuotojai yra visateisiai eismo dalyviai ir turi laikytis Kelių eismo taisyklių. Be to, labai svarbus visų eismo dalyvių – vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų – tarpusavio supratimas ir tolerancija. Turėtume nepamiršti, kad dviratės transporto priemonės yra itin pažeidžiamos susidūrimo su motorine transporto priemone atveju, važiuojant dviračiu galima pargriūti, todėl labai svarbi dviračių vairuotojų apsauga.
Nors Kelių eismo taisyklės numato, kad dviratininko apsauginiai šalmai privalomi tik nepilnamečiams, visiems dviračių vairuotojams rekomenduojame juos segėti. Apsauginiai dviratininkų šalmai yra iškloti storu polistireno sluoksniu, kuris sugeria smūgio jėgą ir gali sušvelninti avarijos pasekmes, ypač susijusias su galvos traumomis.
Kad eismas būtų saugus, svarbu laiku pastebėti kitus eismo dalyvius. Dviratininkams taip pat labai svarbu būti pastebimiems, ypač naktį. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu.
Važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.
Dviračių taku dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako (jiems skirtos tako dalies) dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Dviračių vairuotojai privalo nekelti pavojaus pėstiesiems.
Dviračių vairuotojams draudžiama:

• važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai;
• važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais;
• važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo;
• vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų;
• vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams;
• būti velkamiems kitų transporto priemonių;
• vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas;
• važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones.

važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai;
važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais;
važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo;
vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų;
vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams;
būti velkamiems kitų transporto priemonių;
vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas;
važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones.
Jeigu nusprendėte pradėti važinėti dviračiu – puiku. Pasirinkite dviratį, kuris atitinka jūsų ūgį, nes važiuojant netinkama transporto priemone greičiau pavargstama, per daug įsitempia raumenys. Jeigu iki pirmojo važiavimo dviračiu mažai judėjote, nepulkite iš karto važiuoti didelių atstumų. Važiavimo dviračiu laiką reikėtų didinti palaipsniui, o jeigu pasirinkote važiuoti ilgą atstumą nepamirškite sustoti pailsėti.
Važinėtis dviračiu nerekomenduojama sergantiems tromboflebitu, venų išsiplėtimu (varikoze), jei skauda stuburą, juosmenį ar kaklą. Minant dviračio pedalus ne visada atsipalaiduojama ir dalis darbo atliekama su statine įtampa.
Taigi važinėti dviračiais gali beveik visi. Esate miesto meras arba politikas, įmonės direktorius arba ekspertas, visuomenės aktyvistas arba tiesiog paprastas miesto gyventojas? Rinkitės aplinkos neteršiančią bei sveikatą stiprinančią, greitą ir pigią transporto priemonę – dviratį.
http://lzinios.lt/lzinios/Sveikata/ant-dviracio-sveikatos-link/76445

Penkios saugumo taisyklės važiuojantiems dviračiu

 Vasara, o ir artėjantis ruduo yra puikus laikas pasivažinėjimams dviračiu, tad pateikiame kelis patarimus, kaip tai daryti saugiai. Savaime suprantama, kad važiuojant dviračiu reikia laikytis saugaus eismo taisyklių, nedaryti staigių manevrų ir nekelti pavojaus sau bei kitiems. Tačiau yra ir daugiau dalykų, į kuriuos būtinai reikia atkreipti dėmesį ruošiantis net ir į trumpą kelionę dviračiu.

1. Pirmiausiai patikrinkite, ar padangos gerai pripūstos, stabdžiai veikia, o grandinė – švari ir nekelia trukdžių važiuojant. Tai pagrindiniai veiksniai, lemiantys saugų ir sklandų važiavimą.

2. Dėvėkite ryškius drabužius. Susiruošę pasivažinėti dviračiu, neretai apsivelkame tiesiog mėgiamus marškinėlius, kad ir kokios jei bebūtų spalvos. Tačiau iš tiesų reikėtų tikslingai rinktis kuo ryškesnius ar bent baltus rūbus, kad būtume kuo labiau matomi kelyje.

 

3. Rinkitės patogią avalynę. Net jeigu labai norisi avėti aukštakulnius ar įspiriamas basutes, verčiau pasirinkite lygiapadžius batus, kurie patikimai laikosi ant kojos. Raištelius ar dekoratyvines batų detales „paslėpkite“, kad nekabėtų laisvai ir neužkliūtų už rato.

4. Dėvėkite siauras kelnes arba užsidėkite ant jų gumas, kad klešnės neišsipurvintų ar, dar blogiau, jų neįtrauktų ratas. Neužsiriškite rūbų ant juosmes, nes jie gali nukristi ir apsivyti aplink ratą, o tai neabejotinai sukeltų pavojų nukristi nuo dviračio.

 

5. Užsidėkite šalmą. Nors Lietuvoje tai nėra labai populiaru, šalmas yra būtina priemonė, apsauganti nuo rimtų galvos traumų, kurios gresia papuolus į eismo įvykį ar tiesiog nukritus nuo dviračio. Taip pat saugokite akis. Važiuojant dviračiu pavojus akims gali kilti ne tik dėl akinančių saulės spindulių – į jas gali patekti dulkių, purvo ar net įskristi vabzdys, o tai nejuokais sutrikdytų kelionę. Todėl visuomet pasirūpinkite akiniais.

http://www.lrytas.lt/saugus-eismas/penkios-saugumo-taisykles-vaziuojantiems-dviraciu.htm#.Up4a9CdNLxU

https://www.google.lt/search?q=saugus+dviratis&source=lnms&tbm=isch&sa=X&ei=nxqeUsHlLouUhQf_mIDgBg&ved=0CAcQ_AUoAQ&biw=1366&bih=605#q=tvarkingas+dviratis&tbm=isch&facrc=_&imgdii=_&imgrc=QUOG8FfpEn-DJM%3A%3BD0AThGTOtX_MdM%3Bhttp%253A%252F%252Fimages02.olx.lt%252Fui%252F10%252F56%252F94%252F1370515591_513595294_8-Trek-Fuel-80-XC-Full-Suspension-FULAS-.jpg%3Bhttp%253A%252F%252Fkaunascity.olx.lt%252Ftrek-fuel-80-xc-full-suspension-fulas-iid-513595294%3B833%3B625 

Taisiklingas važiavimas dviračiu ( VIDEO )

http://www.youtube.com/watch?v=2TXevETDKIc

Dviračių rekreaciniai veiklai svarbi informacija

Kelionės dviračiais, lyginant su kitomis turizmo rūšimis, turi pranašumų: nebūtini geri keliai, gana didelis judėjimo greitis.

Kelionės dviračiais yra prieinamos įvairiausio amžiaus žmonėms. Patogiausia, kai grupė susideda iš 7—8 vienodo fizinio pajėgumo žmonių.

Parenkant maršrutą, reikia atsižvelgti į gamtinių kliūčių įvairumą. Gamtinės kliūtys yra maršruto atkarpos be kelių, labai raižyta vietovė, brastos.

Respublikoje galima atlikti I ir II sudėtingumo kategorijų keliones, o III—IV—V sudėtingumo kategorijų keliones — kitose respublikose, kur yra daugiau gamtinių kliūčių, ilgesnių maršruto atkarpų be kelių ir pan.

Ilga kelionė dviračiu, važiuojant įvairiais keliais, raižyta vietove, prieš vėją, iš turisto dviratininko reikalauja ištvermės ir jėgos. Gerai fiziškai pasiruošti padeda specialios treniruotės bei poilsio dienos išvykos. Treniruočių pobūdžio išvykos išmoko dalyvius valdyti apkrautą dviratį, pažinti jo trūkumus bei pašalinti smulkius gedimus, surasti pakrovimo būdus ir kt.

INVENTORIUS.

JO PARUOŠIMAS IR PRIEŽIŪRA

Svarbiausias inventorius yra patvarus ir tvarkingas bei gerai paruoštas dviratis. Tinka tiek kelioninis, tiek turistinis. Kelionėms kalnų rajonuose sėkmingai naudojami atitinkamai perdirbti sportiniai dviračiai.

Sunkesnėms kelionėms skirto dviračio turi būti vidutinio dydžio transmisija, didesnio skersmens padangos, rankiniai stabdžiai priešakiniam ir užpakaliniam ratams, minkšta sėdynė, reguliuojamas vairas. Atstumas tarp priešakinio ir užpakalinio ratų ašių yra didesnis; patogiau važiuoti raižyta vietove. Kelioninių dviračių detalės paprastai yra gana patvarios kelionėse, rečiau jas reikia remontuoti. Kelioninis dviratis yra kiek sunkesnis, negu turistinis.

Perkant naują dviratį, pirmiausia reikia įsitikinti, ar komplekte yra dviračio pasas su talonu, priežiūros taisyklės, siurblys su žarnele bei dviem laikikliais, skambutis, įrankinė, raktai, atsuktuvas, tepalinė, vaistinėlė, kartais rankinis stabdys. Papildomai patartina nusipirkti skaitiklį.

Parsigabenus dviratį namo (patartina nevažiuoti), skuduru reikia nuvalyti tepalą. Valant saugoti, kad ant lakuotų ir guminių dviračio dalių nepakliūtų benzino ar žibalo. Po to patikrinti padangas (pripučiant), nustatyti savo ūgiui balnelį ir vairą. Vairo rankenėlės turi būti išlenktos į viršų ir aukščiau už balnelį— mažiau nuvargsta rankos. Patikrinti ratų stipinų (pakėlus užpakalinį ratą) ir grandinės įtempimą bei stabdžių veikimą. Po to uždėti visus priedus: visos dviračio detalės priveržtos. Prie priešakinio purvo skydelio apatinės dalies pritaisyti odos ar gumos gabalėlį, pritvirtinti skaitiklį. Taip sutvarkytą dviratį reikia išmėginti — išvažiuoti pasivažinėti vienam, o vėliau dalyvauti ir poilsio dienos išvykose.

Dviratį reikia rūpestingai prižiūrėti, kiekvieną kartą prieš važiuojant patikrinti grandinės ir stipinų įtempimą, ratų centravimą, padangų kietumą, stabdžių veikimą, srieginių sujungimų stiprumą, įrankinės turinį. Važiuojant žiūrėti, kad dalys nebarškėtų. Po kelionės dviratį būtina nuvalyti. Geriausiai valyti sausu šepečiu ar skuduru. Jei dviratis purvinas, valoma, kol dar purvas neišdžiūvo. Nuvalius metalines dalis patrinti alyvuotu skuduru.

Negalima dviračio laikyti saulės atokaitoje, karštoje patalpoje, drėgname, šaltame rūsyje, vonios kambaryje. Vasarą geriausia jam vieta koridoriuje arba sausame sandėliuke, o žiemą — šiltesnėje patalpoje pakabintam.

Jeigu dviratį laiku tepsi, lengviau važiuosi, mažiau reikės remontuoti. Prieš tepimą jį reikia švariai nuvalyti. Tepti priešakinę ir užpakalinę įvores, grandinę, būgnelį, šakę, pedalus. Naudojamas skystas ir tirštas tepalas.

Priešakinė įvorė vieną kartą per sezoną tepama tirštu tepalu, nes jis ilgiau laikosi, geriau izoliuoja guolius nuo dulkių.

Užpakalinę įvorę reikia tepti skystu tepalu (5—10 lašų) kartą per mėnesį. Įpylus daugiau tepalo, blogiau veikia stabdžiai. Tepalo perteklių galima pašalinti žibalu.

Grandinę geriausiai tepti karštu tepalu porą kartų per sezoną. Nuimtą grandinę išplauname žibale ir gerai išdžioviname, po to ją pamerkiame į pakaitintą tepalą. Reikia saugoti, kad tepalas nepradėtų virti. Pamerktą grandinę keletą minučių palaikome, išėmę leidžiame tepalui nuvarvėti ir sausai nutrinama skuduru.

Būgnelis tepamas tirštu tepalu vieną kartą per sezoną.

Šakės guolių dažnai tepti nereikia, tepalo pakanka keleriems metams. Jei važinėjama blogais keliais, tepalą galima keisti porą kartų per sezoną. Pedalų guolius taip pat tepame retai. Tepalas papildomas, nusukant dangtelį ir per tarpą, esantį tarp pedalo kūgio ir taurelės (keli lašai įvarvinami).

Po kiekvieno tepimo reikia tos dalies paviršių sausai nuvalyti.

Dviratis tepamas išardytas. Ardant visada reikia turėti tepalo ir žibalo detalėms plauti.

Kitas asmeninis arba grupinis inventorius yra beveik toks pat, kaip ir kitų rūšių turizme. Turistui dviratininkui būtina turėti kepuraitę, pirštines, trumpas kelnaites. Apavas turi būti lengvas, patvarus, su pakankamai kietu pagrindu, kad kojos padas nesitrintų į pedalą. Taip pat pasiimti sportinius batelius arba basutes, smulkaus remonto reikmenų rinkinį, polietileno (ar kitokios plastmasės) užtiesalus dviračiui nuo lietaus uždengti.

REMONTO RINKINYS. ATSARGINĖS DALYS

Grupei reikalinga pasiimti atsarginių dalių: grandinę su užraktu, priešakinę ir užpakalinę ašį, centrinę (arba švaistiklių) ašį, abi pedalų (kairę ir dešinę) ašis, keliasdešimt stipinų su nipeliais, įvairaus tipo guolių, keletą pleištų su poveržlėm ir veržlėmis; įvairių kūgių, veržlių, kontrveržlių, poveržlių; įvairių šratų ir jiems separatorių, kelias kameras, porą ventilių ir gumelės ventiliams.

Iš įrankių visos grupės dviračiams taisyti reikia turėti nedidelį plaktuką, žnyplines reples, didesnį atsuktuvą, keletą dildžių, keičiamą, universalų, kūgini bei nepelinį raktus, lopetėles padangoms nuimti. Lūžimų atvejams reikia minkštos vielos, žalianinės odos, plonų ir tvirtų virvelių, taip pat gumos klijų ir lopų kameroms bei padangoms klijuoti, adatos, ylos ir kamuoliuko špagato. Šratams sudėti reikia tavoto ar techninio vazelino.

SVORIO IŠDĖSTYMAS ANT DVIRAČIO

Išvykstant į tolimas keliones, labai svarbu teisingai išdėstyti krovinį ant dviračio. Prie kiekvieno dviračio virš užpakalinio rato turi būti tvirta bagažinė, tačiau ant jos viso krovinio talpinti nepatartina, reikia naudoti ir priekinio rato bagažinę (jei jų parduotuvėje nėra, galima pritaikyti ir užpakalinio rato bagažinę). Be to, ant dviračio rėmo pritaisomas specialios formos lagaminas arba didesnis portfelis. Prie užpakalinio rato bagažinės pritvirtinami specialūs dviračių krepšiai (jų yra parduotuvėse) arba moksleiviškos kuprinės, atitinkamai jas sujungus. Įtaisius dviračių krepšius, svorio centras būna pakankamai žemai, ir dviratis pasidaro stabilus.

Bagažas pakraunamas ir pritvirtinamas taip, kad poilsio metu, išimant reikalingus daiktus, tektų sugaišti kuo mažiau laiko. Priekyje galima dėti daiktus, kurie reikalingi vieną kartą per dieną: pavyzdžiui, palapinę, pripučiamus čiužinius (juos galima sukrauti į kuprinę ir apsaugoti nuo lietaus).

Į lagaminą arba portfelį dedami kelionėje dažniausiai reikalingi daiktai, kad juos būtų galima lengvai ir greitai išimti: pavyzdžiui, valgymo reikmenys, atsarginės dalys, dokumentai ir t. t.

Dviračių krepšiuose laikomi maisto produktai, maisto gaminimo įrankiai, drabužiai, apavas ir t. t.

Kalnų rajonuose dviratį dažnai tenka pernešti per kliūtį, todėl daiktai sudedami kuprinėn. Užpakalinio rato bagažinė specialiai tam tikslui gaminama kiek didesnių gabaritų. Kuprinė dedama į bagažinę ir pritvirtinama espanderio spyruoklėmis.

Paskirstant bendro naudojimo daiktus grupės dalyviams, reikia atsižvelgti į turisto fizinį pajėgumą, daiktų svorį, jų patogumą vežti bei paties turisto svorį, nes, perkrovus kurį nors dalyvį, visa grupė turės lėčiau važiuoti.

KELIAVIMO TECHNIKA IR TAKTIKA

Važiavimo dviračiu technikos pagrindą sudaro dviratininko sėdėsena, pedalavimas ir dviračio valdymas.

Sėdėsena priklauso nuo balnelio ir vairo sureguliavimo, dviračio rėmo konstrukcijos, dviratininko kūno sudėjimo.

Taisyklingai sėdintis dviratininkas geriausiai panaudoja jėgą dviračio pedalams minti. Ant balnelio jis turi sėdėti laisvai, patogiai laikydamasis už vairo truputį sulenktomis per alkūnes rankomis. Kelioniniais dviračiais išvystomas nedidelis greitis, todėl dviratininkas gali laisvai sėdėti ant balnelio ir grožėtis aplinka. Dviratininko svoris turi koncentruotis ant balnelio, mažesnė jo dalis tenka pedalams ir vairui.

Svorio pasiskirstymas priklauso nuo balnelio ir vairo padėties. Jeigu mes balnelį kelsime aukštyn arba vairą nuleisim žemyn, svorio centras persikels į priekį, bus labiau apkrautos rankos.

Visų pirma nustatome balnelio aukštį. Balnelis virš rėmo pakeliamas tiek, kad, sėdint ant jo, pastačius basą koją kulnu ant žemutinėje padėtyje esančio pedalo, ji būtų ištiesta.

Ne mažiau svarbu sureguliuoti ir vairą. Kokia vairo forma bebūtų, rekomenduojama jo rankenų perdaug žemai nenuleisti. Teisinga vairo padėtis tokia, kai rankenos 20—30 mm aukščiau, negu balnelis.

Važiuojant turisto dviratininko korpusas turi būti truputį palinkęs į priekį, rankomis į vairo rankenas remtis nestipriai, kad nepavargtų pirštai. Tokioje padėtyje lengviau ištverti kelio nelygumus. Kvėpavimas turi būti laisvas, gilus (įkvėpti tiktai pro nosį, iškvėpti pro burną).

Pedalavimo būdų yra keletas. Dauguma pedalus mina taip, kad kojų pirštai visą laiką būna nukreipti žemyn. Šiuo būdu pedaluojant, gerai panaudojama kojų jėga, mažiau lankstomi keliai (mažiau pavargsta kojos), ir per riešą nelankstoma koja stipriau spaudžia pedalus. Rekomenduotinas mišrus pedalavimas, kai, spaudžiant pedalą žemyn, pirštai ir kulnas būna vienoje linijoje, o kojai kylant — pirštai būna žemiau kulno. Be to, pedalų mynimo būdas priklauso nuo kelio dangos, profilio ir kt.

Geriausiai važiuoti asfaltu ar betono plokštėmis padengtais keliais. Tačiau tokiais keliais vyksta intensyvus automobilių judėjimas, todėl grupė turi būti drausminga. Važiuoti reikia dešine puse, asfalto pakraščiu, eilute po vieną. Griežtai draudžiama važiuoti po kelis greta ir lenkti vienas kitą.

Akmenimis grįsti keliai dviratininkams labai nepatogūs. Važiuoti kelio pašale, o geriau — šalia kelio, pėsčiųjų taku.

Labai patogūs turistams dviratininkams reguliariai greideriuojami žvyruoti keliai: automobilių judėjimas jais yra žymiai mažesnis, tačiau sausros metu jie dulka. Žvyruoti keliai dažnai būna banguoti: tai labai vargina dviratininkus.

Molingose vietose lietingu periodu paprastai keliai arba lauko keliukai pasidaro sunkiai įveikiami, slidūs, automobilių ratų išmalti, o sausros metu jie dulka.

Labai gera, ypač karštą ir vėjuotą dieną, važiuoti miško keliukais, tačiau čia kliudo medžių šaknys, storas samanų sluoksnis, pušynuose — smėlynai, žemesnėse vietose — mažos pelkutės.

Dviračiu galima važiuoti taip pat ir pėsčiųjų takais. Jie būna gerai suminti, tik labai vingiuoti ir siauroki. Važiuojant jais, reikia ypač gerai mokėti vairuoti dviratį. Kadangi pasitaiko daug netikėtumų (šaknų, kelmų, akmenų), intervalai tarp dalyvių turi būti didesni.

Sudėtingesnėse kelionėse gali tekti važiuoti senu, užžėlusiu keliuku, miško proskyna ar net geležinkelio pylimu. Tokiais atvejais reikia elgtis labai atsargiai ir, jeigu neįmanoma pravažiuoti, geriausiai dviračius vestis.

Dviratininkas turistas turi gerai mokėti važiuoti pakilimais ir nusileidimais, pelkėmis ir brastomis.

Pakilimai gali būti staigūs, trumpi ir ilgi. Nedidelius ir trumpus pakilimus galima įveikti įsibėgėjus, o didesnius — pėsčiomis, dviračius vedant.

Leistis nuo kalno dideliu greičiu nerekomenduojama. Kai kelio danga ir matomumas geras, galima dviračiui leisti laisvai riedėti. Pedalai laikomi horizontalioje padėtyje, kad neužkliūtų už kelio nelygumų ir, reikalui esant, greičiau galima būtų sustabdyti. Esant posūkių, staigių nuokalnių, būtina naudoti stabdžius. Stabdyti ne staiga, bet protarpiais, palengva. Reikia atsiminti, kad nusileidus dažnai tenka važiuoti per tiltus, prieš kuriuos dažnai yra kelio duobių. Grupė leidžiasi po vieną, didesniais intervalais.

Kalnų perėjos įveikiamos, vedant dviračius, o žemyn leidžiantis reikia ypač sekti kelio dangą, kad būtų galima laiku sustabdyti.

Kartais grupei gali tekti dalį maršruto važiuoti tokiomis vietomis, kur nėra kelių. Pelkes pervažiuoti įsibėgėjus nerekomenduojama, nes gali tekti priverstinai nulipti nuo dviračio. Mažas pelkes galima apeiti, vedant dviračius pelkės pakraščiu. Per didesnes pelkes dviračiai vedami. Jei giloka, tenka dviračius nešti ant pečių, kad nepatektų vandens į ratų ašių guolius. Patartina pasižvalgyti be dviračių, surasti tinkamiausią pereiti vietą. Jeigu tik yra kokia galimybė, geriau pelkes aplenkti.

Brastos perbrendamos, dviračius nešant ant pečių. Jeigu vanduo nesemia grandinės, tai dviračius galima pervesti. Bristi apsiavus sportiniais bateliais.

Kelionėse labai dažnai pasitaiko smėlynų. Trumpas smėlėto kelio atkarpas pervažiuoti įsibėgėjus. Tuo atveju stengiamasi važiuoti viena linija, tvirtai laikant vairo rankenas. Per didesnius smėlynus tenka klampoti pėsčiomis, vedant dviračius.

Važiuojant per dideles duobes, griovius, tarp kelmų, pedalus laikyti horizontalioje linijoje, perkeliant ant jų savo kūno svorį. Važiuoti reikia lėtai, atsargiai. Geležinkelio bėgiai, medžio šaknys ar kitos panašios kliūtys pervažiuojamos, kertant jas stačiu kampu.



Per lietų, rūką bei nakties metu važiuoti nerekomenduojama, tada geriau ilsėtis palapinėse ar patalpose.

Važiuojant prieš vėją, didžiausią oro pasipriešinimą jaučia grupės vedantysis. Tokiais atvejais į grupės priekį išleisti stipresnį arba dažniau keisti priešakinį. Važiuoti labiau palenkus korpusą priekin, rankas sulenkus per alkūnes, kad sumažėtų kūno pasipriešinimas vėjui. Jei vėjas ne visai priekinis, o kiek šoninis, grupė vyksta taip, kad važiuojančio antruoju priekinis ratas būtų tame pačiame lygyje, kaip ir pirmojo užpakalinis ratas. Jei vėjas šoninis ir kelias leidžia, gera važiuoti po du ar po tris eilutėje. Kai stiprus vėjas pučia į nugarą, intervalą tarp važiuojančiųjų didinti, kad vienas ant kito neužšoktų.

Labiausiai prityręs vedantysis turistas važiuoja grupės priešakyje. Jo uždavinys — sekti maršrutą ir reguliuoti judėjimo greitį, neužmirštant, kad grupėje gali būti už jį daug silpnesnių. Priekinis duoda grupei nurodymus signalais ranka:

„atsargiai" arba „sustoti" — dešinė ranka pakelta j viršų;

„sukti į dešinę" — dešinė ranka ištiesta horizontaliai į šoną;

„sumažinti greitį" — dešinė ranka ištiesta horizontaliai į šoną, juda aukštyn—žemyn.

„aplenkti mane iš dešinės" — dešinė ranka pakelta 45° kampu, juda pirmyn ir atgal.

Vorelės gale važiuoja grupės mechanikas. Jo uždavinys— padėti gedimų ir avarijų atveju. Jis turi remonto įrankius, atsargines dalis, švilpuką, kuriuo duoda signalą priekiniams sustoti, prižiūri, kad nebūtų pažeidžiama grupės judėjimo tvarka.

Grupės vadovo vieta vorelėje nėra nustatoma. Jis kiekvienu atveju turi bendrauti su visais grupės dalyviais, sekti kiekvieno savijautą, teikti tuos ar kitus nurodymus bei patarimus, atsižvelgiant į kelio pobūdį, vietovės reljefą ir dalyvių savijautą, per vedantįjį reguliuoti važiavimo greitį.

Grupės judėjimo greitis kelionėje priklauso nuo maršruto ir kelių stovio, bet, nepaisant viso to, pirmoje dienos pusėje turi būti nuvažiuojama 2/3 numatyto dienos maršruto. Stengtis išvažiuoti kaip galima anksčiau. Pavažiavus 15—20 minučių, trumpai sustojama dviračiui ar bagažui sutvarkyti, atsiradusiems defektams pašalinti. Toliau pavažiavus — po 45—50 minučių — sustojama trumpam 5—10 minučių poilsiui. Po 4—5 valandų grupė sustoja pietums.

Nulipus nuo dviračio pietų pertraukai, kelias minutes paėjėti pėstiems, kad kiek prasimankštintų kojos, rankos, nugara, sunormalėtų kraujo apytaka ir kvėpavimas.

Sustojus visų pirma apžiūrėti dviratį ir tik po to rūpintis savimi. Karštą dieną pietų pertrauka trunka ilgiau — kol karštis sumažėja. Jei diena apsiniaukusi ir oras vėsus, pietų pertrauką sutrumpinti.

Dienos kelionė baigiama prieš saulėlydį, 2—3 valandos prieš sutemstant, kad dar su šviesa būtų galima pasirūpinti nakvyne, apžiūrėti, nuvalyti ir, jei reikia, remontuoti dviratį, išsimaudyti ir prieš miegą pailsėti.

Grafike nustatytos važiavimo normos ir laikas gali dėl įvairių priežasčių (dviračių gedimo, nepalankių sąlygų ir kt.) keistis.

Jei kelias geras, lygus, grupė važiuoja dešiniąja jo puse 2—3 m intervalais vienas paskui kitą. Blogais keliais ir vingiuotais takais, į stačias pakalnes ir po lietaus važiuojama 5—10 m intervalais, o kartais, žiūrint, kokios kelio sąlygos, ir dar didesniais.

DVIRAČIŲ REMONTAS ŽYGIO METU
Sugedus dviračiui, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar galima patiems gedimą pataisyti. Jei gedimas rimtas, geriausiai dviratį nugabenti į artimiausią gyvenvietę, kur galima gauti reikiamų įrankių ar rasti mechanines dirbtuves. Sugedusias dalis pakeisti, smulkesnį remontą daryti vietoje. Neturint atsarginių dalių, viskas priklauso nuo remontininko iniciatyvos ir išradingumo.



Dažniausiai kelionės metu sugenda kameros, padangos, stipinai, pedalų ašys, rečiau — grandinė, ratų ašys, vairas, priekinė šakė, rėmas.
Prakiurus kamerai, pirmiausia patikriname ventilio gumelę. Suradę kiaurą vietą užklijuojame. Tokiam remontui reikia išimti dviračio ratą, nuimti padangą, pripūsti kamerą ir panardinti ją į vandenį. Pastebėjus, kur burbuliuoja oras, tą vietą cheminiu pieštuku pažymėti. Kamerą išdžiovinus, tą vietą reikia nuvalyti; lopas taip pat nuvalomas. Lopą ir kameros dalį ištepti gumos klijais. Klijams išdžiūvus, patepti dar kartą, saugant išteptas vietas nuo dulkių. Lopą ant kameros dėti atsargiai, nestumdyti ir neatplėšinėti. Skylė turi būti ties lopo viduriu. Lopams naudojama storesnė guma.



Jei skubama, pradurtą kamerą pakeisti nauja, o kiaurąją užklijuoti, sustojus nakvynei. Keičiant kamerą, būtina ją ir padangos vidų nuvalyti, taip pat pabarstyti talku.

Praplyšus padangai, lopas dedamas iš vidaus. Jeigu skylė didelė, prieš klijuojant būtina ją užsiūti. Iš viršaus ta vieta suveržiama juostele ar virvute. Užklijavus padangą, įpilti talko (taip pat ir į vidų), ypač saugoti, kad nepatektų smėlio, žvyro ar kt.

Sudėtingiausias darbas yra sustatyti ir išlyginti ratą. Jis sustatomas taip: pirmi du stipinai stebulėje įdedami vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės. Kiti devyni stipinai statomi iš vieno šono, į kas antrą skylutę stebulėje ir kas ketvirtą ratlankyje (neskaitant jau įstatyto stipino). Toliau stipinai dedami tame pat stebulės šone, bet priešinga kryptimi. Labai svarbu taisyklingai įstatyti pirmą stipiną kitame rato šone. Jį statome ratlankyje į tą pusę, į kurią daugiau palinkęs jau surinktojo rato šono stipinas. Įstačius visus stipinus, ratas turi būti išlygintas. Po to jis įstatomas į dviračio rėmą. Po truputį stipinus įverždami, išlyginame, kad ratas nešokinėtų aukštyn. Veržti reikia atsargiai, svarbu kuo lygiau įtempti visus stipinus. Labai stipriai įtempti stipinai trūksta. Blogai surinktas užpakalinis ratas rėme stovi kreivai.



Ratlankiui deformuojantis (aštuoniukė), iš padangos oro neišleisti. Ratą lyginti, prispaudus kojomis ir rankomis prie žemės, po to baigti lyginti stipinus. Smėlėtose vietose didelis krūvis tenka pedalams, todėl pasitaiko, kad pedalų ašys neišlaiko apkrovimo ir lūžta. Jos gali sulinkti ar lūžti taip pat staigiai atsitrenkus į akmenį ar šaknį. Neturint atsarginių pedalo ašių, galima panaudoti rato ašis, atitinkamai jas pritaikius. Jeigu nulūžusio ašies galo negalima išsukti, kitą pedalą pritaikyti važiuoti viena koja (padaryti iš virvės ar diržiuko kilpą).



Priešakinėje įvorėje dažniausiai genda kūgiai, guoliai kartais net taurelės. Trūkus separatoriui, guolio rutuliukus galima sudėti vienus tavote. Lūžus rato ašelei, ją belieka pakeisti nauja. Grandinė — viena svarbesnių dviračio dalių. Ar grandinė išsitempusi, lengva nustatyti, suspaudus ją pirštais. Jei atsiranda didelis tarpas tarp grandžių ir žvaigždutės dantų, tokia grandinė jau netinkama. Ji dažnai nuo žvaigždutės krinta. Grandinės užraktą galima pakeisti nedideliu varžteliu su veržle (panaudoti siurblio laikiklio varžtą su veržle). Būna atvejų, kai grandinė nutrūksta, tuomet ją pakeisti atsargine. Poilsio metu nutrūkusią grandinę sutvarkome: išmetame porą grandžių ir, jeigu ji per trumpa, įdedame porą naujų. Grandys keičiamos taip: nudildomas vienoje pusėje užplaktas ašies galiukas, o pati ašelė išmušama kirstuku. Pakeista ašelė vėl užplakama. Būtina patikrinti, ar pataisytoje vietoje grandinė ne per standi.



Švaistiklių sulinkimą galime ištaisyti patys. Sugedus pedalo ašies sriegiui, reikia kreiptis į mechanines dirbtuves. Sulinkus vedančiajai žvaigždutei, reikia ją nuimti ir ant lygaus paviršiaus ištiesinti. Ištiesinimas patikrinamas, neuždėjus grandinės. Tas vietas, kurios eina arčiausiai pro rėmą, truputį atlenkti.

Priešakinė šakė — viena iš svarbiausių dviračio dalių. Sulenktą šakę geriausiai tiesinti mechaninėse dirbtuvėse. Nulūžus šakės plunksnos galams, juos galima tik privirinti.

Vairas ne tik sulinksta, bet kartais ir nulūžta. Kad būtų galima toliau važiuoti, reikia nudrožti pagalį ir įkalti į vairo vamzdžių vidų.

Rėmas irgi gali sulinkti ar net skilti. Sulenktą dviračio rėmo vamzdį ištiesinti. Blogiau, kai rėmas skilo ar lūžo: be suvirintojo toliau nevažiuosi.

DVIRATININKŲ EISMO TAISYKLĖS

Važiuojant keliu, reikia ypač saugotis mašinų su priekabomis, ilgais, išsikišusiais kroviniais, savivarčių, nes lenkdamos jos gali užkliūti visai be vairuotojo kaltės.

Važiuojant miesto gatvėmis arba keliais, reikia laikytis eismo taisyklių. Jas žinoti turi ne tik vairuotojai, bet ir kiekvienas dviratininkas turistas. Eismo taisyklėse yra net specialus skyrius dviratininkams.

Dviratyje turi būti skambutis, tvarkingi stabdžiai. Važiuoti dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų. Važiuoti viena eile ir ne didesniu kaip vieno metro atstumu nuo šaligatvio. Šaligatviais, parkų takais važiuoti griežtai draudžiama. Dviratininkams taip pat griežtai draudžiama važiuoti, nelaikant vairo rankomis, kabintis už važiuojančio transporto.

Pasukti į kairę ar apsisukti leidžiama tik sankryžose ir tik iš tos gatvės, kur judėjimas vyksta viena eile, viena kryptimi. Pasukdamas iš platesnės gatvės, taip pat gatvėse apsisukdamas, dviratininkas privalo nuo dviračio nulipti ir jį vesti, laikydamasis pėstiesiems nustatytų taisyklių.

Per sankryžą, kurioje judėjimas labai didelis, dviratininkas gali važiuoti tik tiesiai arba pasukti į dešinę. Važiuoti tiesiai galima, esant žaliam šviesoforo signalui, pasukti į dešinę — žaliam ir raudonam (jeigu nekliudo važiuojančiam iš kairės transportui). Geltonas šviesoforo signalas draudžia įvažiuoti j sankryžą.

Dviratininkas turi atidžiai sekti reguliuotojo ir šviesoforo, taip pat kelio ženklus.

Dviratininkams visų pirma privalomi visi įspėjantieji ženklai. Jų yra 19. Tai trikampės formos lentelės, kuriose geltoname fone nupiešta tam tikra figūra. ženklai statomi dešinėje kelio pusėje, gyvenvietėse per 40—50 metrų, o keliuose 150—250 metrų iki pavojingo ruožo pradžios.

Yra 22 draudžiamieji ženklai. Keletas iš jų skirti dviratininkams. Tai ženklai: „Dviračiais važiuoti draudžiama", „Įvažiuoti draudžiama", „Eismas draudžiamas", „Duoti garsinį signalą draudžiama" ir kt.



Trečia ženklų grupė — nukreipiantieji ženklai (7). Jie rodo važiavimo kryptį. Iš jų dviratininkus liečia ženklas „Dviračio eismas".

Dar yra nurodantieji ženklai (10). Jie informuoja arba paaiškina, kaip patogiau važiuoti gatvėmis ir keliais. Taip pat reikia mokėti skaityti papildomas lenteles prie ženklų ir kelių rodyklių.

* * *

Dviratininkas turistas privalo:

Nevažiuoti silpnai ar per daug pripūstomis padangomis. Padangas reikia pripūsti, atsižvelgiant į kelio stovį ir dviračio apkrovimą. Užpakalinį ratą pripūsti kiečiau, nes jam tenka didesnis svoris. Prieš kelionę padangos kietumą patikriname taip: jei pirštais įmanoma įspausti trečdalį padangos skerspjūvio storio, pripūsta gerai. Važiuodami gerais, lygiais keliais, padangas pripučiame kiečiau, smėlėtais keliais— minkščiau (paviršius pasidaro didesnis, mažiau sminga į žemę). Važiuojant nelygiu lauko keliu ar grindiniu padangas reikia pripūsti taip, kad mažiau kratytų. Naujai uždėtą padangą reikia pūsti per kelis kartus, kad nesusiraukšlėtų kamera.

Nuolat tepti dviračio mazgus. Gerai tepamo dviračio besitrinančius dalys mažiau dyla.

Dviračio neperkrauti.

Sustojus trumpesniam ar ilgesniam poilsiui, dviračius suremti arba į ką nors atremti. Nepatartina jų guldyti ant žemės, nes tada į pedalų ašis pakliūva nešvarumų.

Lietingu oru važiuoti tik būtiniausių atveju. Po tokio važiavimo dviračio nikeliuotas dalis sausai nuvalyti.

Prieš kelionę poilsio metu patikrinti stipinų įtempimą bei srieginių sujungimų stiprumą.

Kelionės metu be reikalo dviračio neardyti.

Pervežant dviratį transportu, nuimti papildomus priedus, ratus ir juos kompaktiškai sudėti specialiai pasiūtuose įdėkluose.

http://www.xgenomas.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=145

Dviračių maršrutai - TYTUVĖNAI

Tytuvėnų dviračių trasa. Ilgis – 15 km. Reljefas nelygus. Nėra stačių pakilimų ar nusileidimų. Trasa žvyruota, kai kur danga - asfaltas. Važiuojama atviromis vietomis, Tytuvėnų miesto gatvėmis. Trasoje įrengta informacinė sistema, yra poilsio vietos su lauko baldais.
   Keliaujant galima pamatyti storąją Tytuvėnų šilo pušį, mauzoliejinę koplyčią, Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, Bridvaišio piliakalnį, užlipti į apžvalgos bokštą. Kelionė prasideda prie Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centro. Kelionės trukmė apie 3 valandas.

 Pro akmenų ruožus. Ilgis - 33, 7 km. Reljefas gana lygus, nėra staigių pakilimų ir nusileidimų. Didesnę trasos dalį važiuojama žvyruotais arba gruntiniais keliais. Apytikriai trečdalis kelio driekiasi miškais.
  Keliaudami galėsite pamatyti Tolučių dubeniuotąjį akmenį, Apušio ežerą, Tytuvėnėlių dvaro sodybą, Gryžuvos upę, Gauštvinio ežerą, „Velniakelį“, Tučkinės akmenų ruožą, paminklą Pavasarininkams. Kelionę pradėsite prie Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centro. Kelionės trukmė apie 5 valandos.

 Pro durpynus ir Šiluvą. Ilgis – 27,4 km. Reljefas lengvai banguotas, du trečdaliai trasos praeina žvyruotu keliu. Tik nedidelę dalį važiuojama mišku bei Šiluvos ir Tytuvėnų miestelių gatvėmis.
    Keliaudami pamatysite Šiluvos įžymybes, Akmenės akmenį su koplytėle, Pašakarnio dvaro sodybą, eksploatuojamus durpynus, pelkę, Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, galėsite užliptii į apžvalgos bokštą, užkopti į Bridvaišio piliakalnį. Kelionės trukmė apie 4 valandas.
http://www.trp.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=210%3Advirai-trasos-marrutai&catid=38%3Ainformacija-lankytojams&Itemid=196&lang=lt

 Pro durpynus ir Šiluvą (sutrumpintas). Ilgis – 21,3 km. Reljefas lengvai banguotas, du trečdaliai trasos - žvyruotas kelias. Tik nedidelę dalį važiuojama mišku ir Šiluvos bei Tytuvėnų miestelių gatvėmis.
Keliaudami pamatysite Šiluvos įžymybes, Akmenės akmenį su koplytėle, Pašakarnio dvaro sodybą, eksploatuojamus durpynus, Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, galėsite užlipti į apžvalgos bokštą, užkopti į Bridvaišio piliakalnį. Kelionės trukmė apie 3 valandas.

Dviračių maršrutai - KLEBONIŠKIO MIŠKO PARKAS

Šiaurinėje Kauno dalyje ošia visada žalias Kleboniškio miškas. Mano didžiai nuostabai jis yra gavęs parko statusą ir dabar tai, - vienas didžiausių parkų Kaune. Vasarą čia visada smagu pasivaikščioti, o žiemą Kleboniškio kalneliai pilni slidinėtojų, rogutininkų. Prisipažinsiu, kad kadaise čia mėgdavome prasinešti automobilių traukiamomis rogutėmis, bet kadangi dabar tai parko teritorija, veikiausiai tokios „pramogos“ yra uždraustos.


Kleboniškio miške yra bent keli dviračių tako lankai. Ir nors pietvakarinę Kleboniškio miško dalį pažįstu puikiai, tačiau tik dabar suradau progą labiau susipažinti su mažiau tyrinėtomis miško dalimis ir išbandyti jo dviračių trasas.

Kleboniškio miško parkas prasideda prie automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir tęsiasi iki Kleboniškio kaimo ir Nėries upės.

Kaip atvykti?

Atvykus iš kitų miestų automobiliu, kelionę pažintiniu Kleboniškio miško dviračių taku galima pradėti nuo mašinų stovėjimo aikštelės, esančios palei Nėries upę (vykstant nuo Vilniaus nekirskite tilto per Nerį, bet pasukite dešniau, prieš jį, pagal nuorodą baltame fone Senamiestis 5; Centras 6. Už kelių metrų, nenusileidus nuo šlaito bus dar vienas posūkis į dešinę, ten ir rasite mašinų tovėjimo aikštelę).

Atvykę nuo Klaipėdos pusės, pervažiavę tiltą per Nerį sukite į dešinę, nusileiskite kalno šlaitu iki sankryžos, ties šviesoforu pasukite į dešinę, pavažiuokite po tiltu ir tada vėl sukite į dešinę. Šiek tiek pakilus šlaitu bus pirmas posūkis į kairę. Ten bus mašinų stovėjimo aikštelė.

Jei atvykstate dviračiu iš miesto – patogiausias atspirties taškas mano manymų būtų senasis pėsčiųjų tiltas per Vilnius-Kaunas-Klaipėda autostradą.


Galima kelionę pradėti ir nuo naujojo pėsčiųjų tilto, bet atstumą iki asfaltuoto Kleboniškio miško dviračių tako teks įveikti paprasčiausiais miško takeliais.

O jie - ne saldainiukas: kalvotos vietovės, statūs šlaitai, vietomis kelią pastoję nukritę medžiai... Truputėli ekstremalu. Bent jau įsitikinkite, kad dviračio stabdžiai gerai veikia. Maršrutas Mano maršruto pradžia buvo aukščiau aprašyta mašinų stovėjimo aikštelė. Pirmiausia man knietėjo pamatyti naują pėsčiųjų tiltą per autostradą, todėl turėjau įveikti stačią kalvą iki jo. Važiavimu dviračiu į ją - negalėčiau pavadinti. Veikiau buvo jo stūmimas. Naujasis tiltas iš Eigulių rajono į Kleboniškio mišką:


Nuo tilto turėjau 3 panašius pasirinkimus: važiuoti keliuku dešiniau, kitu keliuku tiesiai arba dar kitu - kairiau. Tikriausiai laikinai aptemo protas ir pamiršau, kad šį kart ne pėščiomis čia atvykau, todėl pasirinkau vidurinį keliuką vedantį tiesiai aukštomis ir stačiomis kalvomis į mišką.


Todėl, kai pasiekiau visiems puikiai žinomą iš žemės gelmių trykštantį šaltinėlį jau rimtai svarsčiau galimybę ar nepalikus man to dviračio mašinoje (juom labiau, kad mano dviračio stabdžiai veikė visai prastai, o priekiniai ir iš vis neveikė) ir dar kartą nepatyrinėjus miško pėsčiomis.


Beveik taip ir įvyko, kai atsigaivinusi prie uodais apspitusio šaltinėlio ir vos įstūmusi savo dviratį į kalną, sutikau du treninguotus „baxūrėlius“. Dviratis, ant kaklo kabantis fotoaparatas, kuprinė su visu mano turtu, du bomžaujantys Kauno treninguočiai miške saugumo jausmo man nesuteikė. Kol dar niekas nespėjo susivokti, vos mindama pedalus, sprukau kalvomis gilyn miškan ir po kelių šimtų metrų vis dėl to atsimušiau į seną asfaltuotą miško taką.


Pedalų minimas žymiai supaprastėjo. Ir baimė būti apiplėštai greitai išnyko. Todėl nusprendžiau vis dėl to neatsisakyti tolimesnės kelionės dviračiu ir nuvykti iki senojo pėsčiųjų tilto pradžios, kur tiksliai žinojau, kad kelias bus beveik idealus pasivažinėjimui po parką-mišką.


Senasis pėsčiųjų tiltas per autostradą. Tikrasis startas.

Nuo šios vietos yra du galimi tolimesnės kelionės Kleboniškio miško asfaltuotais dviračio takais variantai:
1. Pasukti kairiau. Tuomet apvažiuosite nedidelį lanką Kleboniškio miško teritorijoje.
2. Važiuoti tiesiai. Lankas bus žymiai didesnis ir dar aplankysite Naujasodžio ir Kleboniškio kaimus bei grįšite palei Nėries upę prie automobilių stovėjimo aikštelės. Arba nuvyksite iki pat Narėpų ir Karmėlavos plentu galėsite grįžti atgal į autostradą ir starto vietą. Nors tuo pačiu miško taku grįžti atgal, tikriausiai būtų jaukiau.


Antras variantas atrodė patrauklesnis ir saugesnis, todėl įnešdama ir savų korekcijų, pradžioje patraukiau į miško gilumą - taku vedančiu link Narėpų. Danga pakenčiama, nors vietomis jau išmušta ir sunykusi.


Miškas nors ir auga visai arti miesto - išsaugojęs daug laukinio miško bruožų. Bet ir neliestos laukinės gamtos įspūdžio nepalieka. Daugelyje vietų įrengtos poilsio aikštelės, kai kur pavėsinės ir laužavietės.




Matosi, kad miškas prižiūrimas ir auginamas ne dėl medienos, o rekreacijos. Bet kaip ir daugelis tokių vietų nesusitvarko su šiukšlėmis. Jų aplink daug ir visos akis bado.


Mano pagrindinis tikslas: pasiekti taip vadinamą Velnio kalną, kitų dar vadinamą Smieries, o tikro jo pavadinimo tikriausiai nieks ir nežino. Jis yra visai netoliese Narėpų. Tik išvažiavę į laukymę, pro kurią eina trys aukštos įtampos linijos, nepralėkite, suktite į dešinę lauku, link šlaito.


Atsivers nuostabi panorama į Nėrie upę, nors šiek tiek ir apgadinta nusagstytais elektros stulpais.


Kadaise ant šio kalno buvo populiari slidinėjimo trasa. Iki dabar yra išlikusios keltuvų konstrukcijos. Bet trasos jau seniai niekas neprižiūri. O gaila. Čia būtų ką veikt slidinėjimo mėgėjams.


Turėdamas tokį ilgą, platų ir statų kalną Kaunas galėtų gerokai įkrėsti į kaulus visiems dabartiniams Lietuvos slidinėjimo „kurortams“. Dabar tokia trasa tinkama tik nusileidimams rogutėmis.


Toliau kaip minėjau visai čia pat yra Narėpai. O aš pasuku atgal. Man vis dėl to rūpi išbandyti ir trumpesnįjį Kleboniškio trasos lanką. Todėl grįžau į starto vietą prie senojo pėsčiųjų tilto per autostradą ir nuo jo pasuku kairiau (žvelgiant į mišką, nugara į autostradą) vadinamu Briedžių taku. Jei jaučiatės išalkę galite apsilankyti vos už kelių metrų esančiame pakelės restorane:


O mano keliukas pradžioje veda lygiagrečiai autostrados, vėliau per mažą, kelių namų gyvenvietę už kurios, toje vietoje kur pažymėtas dviračių-pėsčiųjų takas, reikia sukti į dešinę, į miško gilumą. Pats žiedas - gerokai ramesnis. Sutikau vos vieną dviratininką sukantį ratus. Bet man šis tako lankas labiau patiko. Jį supa labiau laukinė aplinka. Pats kelias siauresnis, bet vietos atrodė labiau pažįstamos.


Čia taip pat įrengtos poilsio aikštelės, suoliukai, net sveikuolių aikštelėje, kurioje galima ir ne tik kojų raumenis pamankštinti.


Netoliese teka upelis.


Tik tas lankas tikrai mažas. Apvažiuoti su visais sustojimais galima per 15 min. Užbaigusi lanką ir išnirusi į tą patį kelią prie mažos gyvenvietės (šalia autostrados), pasuku į dešinę, išnėriu į autostradą ir jau ja netrukus pasiekiu mašinų stovėjimo aikštelę.


Tai taip vat. Kas dar neišbandėte Kleboniškio miško trasų, kviečiu jas išbandyti, nors prisipažinsiu – po šį mišką, man vis dėl to labiau patinka vaikščioti neasfaltuotais jo takeliais pėsčiomis. Taip daug įdomiau. Neretai galima sutikti net laukinių gyvūnų. Kelis kartus buvau užklupusi danielių bandą. Šernai ir lapės su kiškiais čia taip pat nereti svečiai. Tai puiki vieta miesto gyventojams praleisti gamtoje.

Apie dviračių maršruto ilgį neturiu žalio supratimo ir jei kas turite tikslesnių duomenų, apšvieskite plačiau. Bet iš viso, su visais sustojimais ir klaidžiojimais užtrukau apie 2,5 val.

O pėsčiųjų maršruto neprašykite. Miške be galo daug vienodos reikšmės takelių ir nėra jokių takų ženklinimo. Pradžioje miškas gali pasirodyti painus ir klaidus, bet pasiklysti jame sunku. Visada galima rasti išėjimą vadovaujantis sklindančiu garsu nuo autostrados.
http://www.mytrips.lt/Marsrutai/Kleboniskio-misko-dviraciu-trasa/75