Dviračių klasifikacija ir stilius

Važinėjimo stilius – važinėjimo dviračiu būdas. Kiekvienas stilius turi būtent jam pritaikytą dviračio tipą ir vietas (trasas), kur juo važinėjama. Vienaip važiuojama miesto gatvėmis, kitaip leidžiantis nuo uolinių kalnų, dar kitaip – lenktyniaujant. Universalaus dviračio, tinkamo viskam, nėra, tad kiekvienas atsirenka, kam teikia pirmenybę. Niekas nežino tikslių ribų tarp stilių, kiekvienas gali turėti savo nukrypimų.

BMX dviratis

BMX

Tai laisvas stilius, su papildomai naudojamais įvairiais įrenginiais: rampomis, tilteliais ir pan. BMX dviračiai yra su papildomomis kojų atramomis, ju vairas išriestas i viršų, ratai labai platūs. Visiem BMX būdinga – mažas, labai tvirtas rėmas, nedidelis svoris. Dažniausiai vairo konstrukcija leidžia priekiniam ratui apsisukti aplink 360° kampu, ir ne vieną sykį. Ratų dydis – 20“ arba 24“. BMX savoka atsirado iš Bike MotoCross. Vėliau BMX pavadinti dviračiai skirti krosui ir trialui. Dar iššifruojama kaip Modified Bike Xtreme. Trialas MTB dviračiais išsirutuliojo iš BMX.
BMX sportu-akrobatika užsiima miesto paaugliai. Šis jų laiko praleidimas pritraukia didelį žiūrovų skaičių. Masiškai gaminami BMX dviračiai visiškai supaprastinti, paprasčiausi modeliai yra pigūs. Vyresnio amžiaus vaikai ir paaugliai jais bando atlikti ir atlieka stulbinančius triukus. Yra ir elitiniai BMX – brangūs, skirti profesionalams ir rimtai užsiimantiems šia sporto šaka.

Plento dviratis

Plento dviratis

Plento dviračiai skirti greitam važiavimui geros dangos keliais. Pagrindiniai jų bruožai mažas svoris, geros aerodinaminės savybės, siauros padangos bei riestas vairas, kuris suteikia dviratininkui galimybę važiuoti ypač aerodinamiškoje sėdėsenoje. Šiuolaikinis plento dviratis sveria 7-9 kg, aukščiausios klasės plento dviračiai gali sverti net mažiau 6 kg. Lengvi dviračiai gaminami iš lengvų metalo lydinių arba anglies pluošto. Oficialiose plento varžybose tarptautinė dviračių federacija UCI apribojo dviračių svorį – jie negali būti lengvesni nei 6.8 kg.

Kalnų dviratis (angl. Mountainbike - MTB)

Tai vieni iš Lietuvoje šiuo metu populiariausių dviračių. Būna įvairios konstrukcijos, dizaino ir kainų. Jie skirti tiek jauniems, tiek seniems. Kainos įvairios, todėl tai vieni iš labiausiai įperkamų dviračių.
Kalnų dviračiai nebūtinai skirti kalnams arba bekelei. Jais taip pat patogiau važinėti neasfaltuotais keliais ir takeliais. Didelis pavarų skaičius (21–27) užtikrina platų perdavimo santykio pasirinkimą – tai leidžia pasirinkti optimalų perdavimą įvairiomis sąlygomis. Dviračio rėmas su visa komplektacija suprojektuoti įvairiausiom galimom trasom: akmenuotai vietovei, minkštam gruntui, balynams, smėliui, purvui. Didesnis atstumas tarp žemės ir centrinės ašies (29–33 cm) padidina dviračio pravažumą. Vairas būna platus (55–67 cm), tiesus – tai palengvina vairavimą ant minkšto grunto. Patogi stabdžių ir bėgių perjungimo sistema leidžia stabdyti bei perjunginėti pavaras nepaleidžiant vairo. Ratai, dažniausiai 26" dydžio, kartu su trumpais stipinais suteikia ratui tvirtumo bei kietumo, sumažina dviračio bendrą aukštį. Padangos plačios, grubios.
Dauguma kalnų dviračių komplektuojami su priekine amortizuojančia šake, geresni ir su galiniu amortizatoriumi. Tai ypač pagerina sukibimą greitai važiuojant nelygiu keliu bei padidina komforto lygį.
Pagal amortizaciją išskiriami: visiškos amortizacijos kalnų dviračiai (angl. Full Suspension); standžios galinės pakabos (angl. Hardtail); kalnų dviračiai be amortizuojančios šakės (angl. full rigid). Reikalui esant galima kalnų dviratį pritaikyti reguliariam važinėjimui į darbą (naudojamos siauresnės ir smulkesnio rašto padangos, purvasaugiai, mažiau pavarų), arba užmiesčio turizmui, nes kalnų dviratis yra ypač patvarus ir miestuose, kur prasti keliai, šaligatviai, bei daug bordiūrų, toks dviračio tipas pats tinkamiausias. Bet klaida būtų ruošti kalnų dviratį greičio lenktynėms plentu arba ruoštis juo į turistinę kelionę. Sėdėsena ant kalnų dviračio yra sportinė, t. y., kūnas gana stipriai pasviręs į priekį ir nemažai krūvio tenka rankoms. Važiuoti tokiu dviračiu ilgas keliones nepatogu, nes greičiau nei naudojant turistinį dviratį pavargsta rankos ir nugara.
Išskiriama keletas kalnų dviračių grupių:

Trialo dviračiai (angl. Trial)

Užsiimantys šiuo stiliumi dviratininkai turi mokėti atlikti tam tikrus veiksmus dviračiu, kaip pašokimas (į viršų, į šoną, ant kliūties), pusiausvyros laikymas stovint vietoje, stovėjimas ir šokinėjimas ant vieno rato, stačių ir aukštų kliūčių įveikimas ir daugybė kitų sudėtingų elementų. Visa tai kompleksiškai naudojama per varžybas, kai sportininkas turi įveikti trasą, sudarytą iš sekcijų su kliūtimis. Jos būna natūralios ir dirbtinės: akmenys, rąstai, dėžės, krovinių padėklai, ritės, betono blokai ir t. t. Reikia stengtis kuo mažiau kartų liesti žemę bet kuo, išskyrus patį dviratį. Už kliūčių ar žemės lietimą skiriami baudos taškai. Dalyvis, įveikęs visą trasą ir surinkęs mažiausiai taškų, skelbiamas nugalėtoju.
Kaip atskira sporto šaka dviračių trialas išsivystė XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje. Ši sporto šaka atsirado mototrialininkams (mototrialas – tai tas pat, tik su motociklu) pasiūlius vaikams mokintis trialo ir treniruotis dviračiais. Vėliau dviračių trialas daliai žmonių pasirodė įdomesnis ir jie atsiskyrė.
Trialo dviračiai skirstomi: STOCK ir MOD. STOCK būna kietu rėmu ir šake, tvirtais plačiais 26“ dydžio ratais (galinio rato plotis siekia iki 3“). Slėgis jų padangose žemas, turi vieną varančiają žvaigždutę, itin efektyvius stabdžius (hidraulinius). MOD – ratai 20“ dydžio, priekinė žvaigždė apsaugota. Pavarų trialo dviračiuose nėra, dažnai nėra net balnelio, nes dviratininkai paprastai stovi ant pedalų ir balnelis tik trukdo. Kartais naudojami trumpi pedalų švaistikliai.

pilnos amortizacijos XC dviratis

(angl. Cross Country - XC)

XC dviračiai skirti važiavimui raižyta vietove. Šiuo metu populiauriausi XC dviračiai su priekiniu amortizatoriumi, tačiau vis daugiau mėgėjų ir sportininkų renkasi pilnos amortizacijos XC dviratį (angl. Full Suspension). Geras šiuolaikinis XC dviratis sveria 9-12 kg.
XC varžybų kilometražas gali svyruoti nuo 10 iki 120 km. Išskiriamos dvi pagrindinės XC varžybų atšakos:

• XCO (angl. XC - Olympic) – varžybos vyksta ratais, kurių ilgis 5-9 km, varžybų trukmė – 90-120min. Varžybų metų įveikiamos stačios nuokalnės bei įkalnės, taip pat kitos sudėtingai pravažiuojamos kliūtys bei vietovės.
• Maratonas – trasa ne tokia sudėtinga kaip XCO varžybose, tačiau maratono distancija siekia 60-120 km

Laisvasis stilius (angl. Freeride - FR)

Gan neseniai išsivysčiusi ir pripažinimą dviračių sporte įgijusi grupė. Dviračiai dažniausiai yra pilnos amortizacijos, pritaikyti važiavimui itin raižyta vietove, miško kalniukais, bet jie nėra tinkami kroso lenktynėms, turizmui, kadangi yra sunkūs ir dėl didelės eigos amortizatorių sugeria daug mynimo jėgos. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, šis stilius neturi jokių apribojimų – naudojant šiuos dviračius, šokinėjama nuo skardžių, dideliais greičiais šokinėjama į tolį, šuolių metu gali būti atliekami triukai. Šiuo metu jau yra gana gerų dviračių, skirtų laisvajam stiliui.

Greitasis nusileidimas (angl. Downhill - DH)

Šio stiliaus dviratininkai stengiasi kaip įmanoma greičiau nusileisti nuo kalno. Nusileidimas vyksta atskirais startais. Nusileidimo vietos dažnai būna miškingose, kalnuotose vietovėse, taip pat slidinėjimo trasose. Nusileidimas trunka 1 – 10 minučių. Į kalną šio stiliaus dviratininkas užsiropščia keltuvais, nes dviratis dėl didelio svorio ir amortizacijos visiškai nepritaikytas važiuoti įkalnėn. Šių dviračių rėmas tvirtas bei dalys sunkios, pritaikytos didelėms apkrovoms, todėl visas dviratis sunkus. Pirmosios greitojo nusileidimo varžybos įvyko 1976 m. lapkričio 21 d. JAV, Kalifornijos valstijoje, Fairfax dviračių parke^{[reikalingas šaltinis]}. Laimėtojas – vienintelis finišavęs Alan Bonds. Pirmasis UCI DH čempionatas įvyko 1990 m. Kolorado valstijoje, Durango dviračių parke.

DirtJump dviratis

Gatvių ir tramplinų dviračiai (angl. Street, DirtJump)

Šie dviračiai skirti triukams atlikti – panašiai, kaip BMX, tad ir jų sandara nelabai skiriasi. Išskirtinis bruožas – žemas rėmas ir minimaliai nuleistas balnas, taip pat skiriasi didesniu ratų skersmeniu (24/26“) ir aukštesne priekine šake. Šakė gali būti tiek amortizuojanti tiek neamortizuojanti. Dažnai tokio tipo dviračiai turi tik galinius stabdžius arba visai jų neturi.

Turistinis dviratis

Turistiniai dviračiai

Šie dviračiai tinka visoms kelionėms, kur tik yra keliai ir takai – nuo kelionės aplink pasaulį iki kasdienių išvykų į darbą. Jais galima pervežti didelius krovinius, dažnai standartinėje komplektacijoje yra viena ar dvi bagažinės, purvasargiai. Jie turi sustiprintus ratlankius (27“-28“ dydžio), padangos 30–38 mm. Vairas – klasikinis su ragais. Tai leidžia sėdėti išsitiesus, kas ypač svarbu tolimose kelionėse. Dviračio geometrija užtikrina mažesnį kratymą, leidžia važiuoti nelaikant rankomis vairo, bet sumažina manevringumą, kuris turizmui didelės įtakos neturi. Ilga dviračio bazė daro rėmą „minkštesnį“, jis blogiau rieda į kalvas, bet leidžia ant bagažinės uždėti didelę kuprinę ir tai netrukdo kojoms. Turistiniai modeliai geriausiai tinka keliams su tvirta danga bei suplūktiems takams.

Recumbent dviratis

Pusiau gulom minami dviračiai

Pusiau gulomis minami dviračiai (angl. Recumbent bicycle) Lietuvoje dažnai vadinami velomobiliais. Tokiame dviratyje žmogus sėdi patogiai (dažniausiai šiek tiek atsilošęs) ir pedalus mina ištiesęs kojas į priekį. Velomobiliai ypač tinkami miestuose bei tolimose kelionėse – su jais patogiau ir komfortiškiau važiuoti nei su įprastais dviračiais, mažesnė tikimybė nukentėti avarinėje situacijoje (nes priekyje yra žmogaus kojos, o ne galva).
Pusiau gulomis minami dviračiai daugiausiai yra paplitę Nyderlanduose, Vokietijoje, Danijoje.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Dviratis#Dvira.C4.8Di.C5.B3_klasifikacija.2C_stiliai