Šiaurinėje Kauno dalyje ošia visada žalias Kleboniškio miškas. Mano
didžiai nuostabai jis yra gavęs parko statusą ir dabar tai, - vienas
didžiausių parkų Kaune. Vasarą čia visada smagu pasivaikščioti, o žiemą
Kleboniškio kalneliai pilni slidinėtojų, rogutininkų. Prisipažinsiu, kad
kadaise čia mėgdavome prasinešti automobilių traukiamomis rogutėmis,
bet kadangi dabar tai parko teritorija, veikiausiai tokios „pramogos“
yra uždraustos.
Kleboniškio miške yra bent keli dviračių tako lankai. Ir nors pietvakarinę Kleboniškio miško dalį pažįstu puikiai, tačiau tik dabar suradau progą labiau susipažinti su mažiau tyrinėtomis miško dalimis ir išbandyti jo dviračių trasas.
Kleboniškio miško parkas prasideda prie automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir tęsiasi iki Kleboniškio kaimo ir Nėries upės.
Kaip atvykti?
Atvykus iš kitų miestų automobiliu, kelionę pažintiniu Kleboniškio miško dviračių taku galima pradėti nuo mašinų stovėjimo aikštelės, esančios palei Nėries upę (vykstant nuo Vilniaus nekirskite tilto per Nerį, bet pasukite dešniau, prieš jį, pagal nuorodą baltame fone Senamiestis 5; Centras 6. Už kelių metrų, nenusileidus nuo šlaito bus dar vienas posūkis į dešinę, ten ir rasite mašinų tovėjimo aikštelę).
Atvykę nuo Klaipėdos pusės, pervažiavę tiltą per Nerį sukite į dešinę, nusileiskite kalno šlaitu iki sankryžos, ties šviesoforu pasukite į dešinę, pavažiuokite po tiltu ir tada vėl sukite į dešinę. Šiek tiek pakilus šlaitu bus pirmas posūkis į kairę. Ten bus mašinų stovėjimo aikštelė.
Jei atvykstate dviračiu iš miesto – patogiausias atspirties taškas mano manymų būtų senasis pėsčiųjų tiltas per Vilnius-Kaunas-Klaipėda autostradą.
Galima kelionę pradėti ir nuo naujojo pėsčiųjų tilto, bet atstumą iki asfaltuoto Kleboniškio miško dviračių tako teks įveikti paprasčiausiais miško takeliais.
O jie - ne saldainiukas: kalvotos vietovės, statūs šlaitai, vietomis kelią pastoję nukritę medžiai... Truputėli ekstremalu. Bent jau įsitikinkite, kad dviračio stabdžiai gerai veikia. Maršrutas Mano maršruto pradžia buvo aukščiau aprašyta mašinų stovėjimo aikštelė. Pirmiausia man knietėjo pamatyti naują pėsčiųjų tiltą per autostradą, todėl turėjau įveikti stačią kalvą iki jo. Važiavimu dviračiu į ją - negalėčiau pavadinti. Veikiau buvo jo stūmimas. Naujasis tiltas iš Eigulių rajono į Kleboniškio mišką:
Nuo tilto turėjau 3 panašius pasirinkimus: važiuoti keliuku dešiniau, kitu keliuku tiesiai arba dar kitu - kairiau. Tikriausiai laikinai aptemo protas ir pamiršau, kad šį kart ne pėščiomis čia atvykau, todėl pasirinkau vidurinį keliuką vedantį tiesiai aukštomis ir stačiomis kalvomis į mišką.
Todėl, kai pasiekiau visiems puikiai žinomą iš žemės gelmių trykštantį šaltinėlį jau rimtai svarsčiau galimybę ar nepalikus man to dviračio mašinoje (juom labiau, kad mano dviračio stabdžiai veikė visai prastai, o priekiniai ir iš vis neveikė) ir dar kartą nepatyrinėjus miško pėsčiomis.
Beveik taip ir įvyko, kai atsigaivinusi prie uodais apspitusio šaltinėlio ir vos įstūmusi savo dviratį į kalną, sutikau du treninguotus „baxūrėlius“. Dviratis, ant kaklo kabantis fotoaparatas, kuprinė su visu mano turtu, du bomžaujantys Kauno treninguočiai miške saugumo jausmo man nesuteikė. Kol dar niekas nespėjo susivokti, vos mindama pedalus, sprukau kalvomis gilyn miškan ir po kelių šimtų metrų vis dėl to atsimušiau į seną asfaltuotą miško taką.
Pedalų minimas žymiai supaprastėjo. Ir baimė būti apiplėštai greitai išnyko. Todėl nusprendžiau vis dėl to neatsisakyti tolimesnės kelionės dviračiu ir nuvykti iki senojo pėsčiųjų tilto pradžios, kur tiksliai žinojau, kad kelias bus beveik idealus pasivažinėjimui po parką-mišką.
Senasis pėsčiųjų tiltas per autostradą. Tikrasis startas.
Nuo šios vietos yra du galimi tolimesnės kelionės Kleboniškio miško asfaltuotais dviračio takais variantai:
1. Pasukti kairiau. Tuomet apvažiuosite nedidelį lanką Kleboniškio miško teritorijoje.
2. Važiuoti tiesiai. Lankas bus žymiai didesnis ir dar aplankysite Naujasodžio ir Kleboniškio kaimus bei grįšite palei Nėries upę prie automobilių stovėjimo aikštelės. Arba nuvyksite iki pat Narėpų ir Karmėlavos plentu galėsite grįžti atgal į autostradą ir starto vietą. Nors tuo pačiu miško taku grįžti atgal, tikriausiai būtų jaukiau.
Antras variantas atrodė patrauklesnis ir saugesnis, todėl įnešdama ir savų korekcijų, pradžioje patraukiau į miško gilumą - taku vedančiu link Narėpų. Danga pakenčiama, nors vietomis jau išmušta ir sunykusi.
Miškas nors ir auga visai arti miesto - išsaugojęs daug laukinio miško bruožų. Bet ir neliestos laukinės gamtos įspūdžio nepalieka. Daugelyje vietų įrengtos poilsio aikštelės, kai kur pavėsinės ir laužavietės.
Matosi, kad miškas prižiūrimas ir auginamas ne dėl medienos, o rekreacijos. Bet kaip ir daugelis tokių vietų nesusitvarko su šiukšlėmis. Jų aplink daug ir visos akis bado.
Mano pagrindinis tikslas: pasiekti taip vadinamą Velnio kalną, kitų dar vadinamą Smieries, o tikro jo pavadinimo tikriausiai nieks ir nežino. Jis yra visai netoliese Narėpų. Tik išvažiavę į laukymę, pro kurią eina trys aukštos įtampos linijos, nepralėkite, suktite į dešinę lauku, link šlaito.
Atsivers nuostabi panorama į Nėrie upę, nors šiek tiek ir apgadinta nusagstytais elektros stulpais.
Kadaise ant šio kalno buvo populiari slidinėjimo trasa. Iki dabar yra išlikusios keltuvų konstrukcijos. Bet trasos jau seniai niekas neprižiūri. O gaila. Čia būtų ką veikt slidinėjimo mėgėjams.
Turėdamas tokį ilgą, platų ir statų kalną Kaunas galėtų gerokai įkrėsti į kaulus visiems dabartiniams Lietuvos slidinėjimo „kurortams“. Dabar tokia trasa tinkama tik nusileidimams rogutėmis.
Toliau kaip minėjau visai čia pat yra Narėpai. O aš pasuku atgal. Man vis dėl to rūpi išbandyti ir trumpesnįjį Kleboniškio trasos lanką. Todėl grįžau į starto vietą prie senojo pėsčiųjų tilto per autostradą ir nuo jo pasuku kairiau (žvelgiant į mišką, nugara į autostradą) vadinamu Briedžių taku. Jei jaučiatės išalkę galite apsilankyti vos už kelių metrų esančiame pakelės restorane:
O mano keliukas pradžioje veda lygiagrečiai autostrados, vėliau per mažą, kelių namų gyvenvietę už kurios, toje vietoje kur pažymėtas dviračių-pėsčiųjų takas, reikia sukti į dešinę, į miško gilumą. Pats žiedas - gerokai ramesnis. Sutikau vos vieną dviratininką sukantį ratus. Bet man šis tako lankas labiau patiko. Jį supa labiau laukinė aplinka. Pats kelias siauresnis, bet vietos atrodė labiau pažįstamos.
Čia taip pat įrengtos poilsio aikštelės, suoliukai, net sveikuolių aikštelėje, kurioje galima ir ne tik kojų raumenis pamankštinti.
Netoliese teka upelis.
Tik tas lankas tikrai mažas. Apvažiuoti su visais sustojimais galima per 15 min. Užbaigusi lanką ir išnirusi į tą patį kelią prie mažos gyvenvietės (šalia autostrados), pasuku į dešinę, išnėriu į autostradą ir jau ja netrukus pasiekiu mašinų stovėjimo aikštelę.
Tai taip vat. Kas dar neišbandėte Kleboniškio miško trasų, kviečiu jas išbandyti, nors prisipažinsiu – po šį mišką, man vis dėl to labiau patinka vaikščioti neasfaltuotais jo takeliais pėsčiomis. Taip daug įdomiau. Neretai galima sutikti net laukinių gyvūnų. Kelis kartus buvau užklupusi danielių bandą. Šernai ir lapės su kiškiais čia taip pat nereti svečiai. Tai puiki vieta miesto gyventojams praleisti gamtoje.
Apie dviračių maršruto ilgį neturiu žalio supratimo ir jei kas turite tikslesnių duomenų, apšvieskite plačiau. Bet iš viso, su visais sustojimais ir klaidžiojimais užtrukau apie 2,5 val.
O pėsčiųjų maršruto neprašykite. Miške be galo daug vienodos reikšmės takelių ir nėra jokių takų ženklinimo. Pradžioje miškas gali pasirodyti painus ir klaidus, bet pasiklysti jame sunku. Visada galima rasti išėjimą vadovaujantis sklindančiu garsu nuo autostrados.
http://www.mytrips.lt/Marsrutai/Kleboniskio-misko-dviraciu-trasa/75
Kleboniškio miške yra bent keli dviračių tako lankai. Ir nors pietvakarinę Kleboniškio miško dalį pažįstu puikiai, tačiau tik dabar suradau progą labiau susipažinti su mažiau tyrinėtomis miško dalimis ir išbandyti jo dviračių trasas.
Kleboniškio miško parkas prasideda prie automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir tęsiasi iki Kleboniškio kaimo ir Nėries upės.
Kaip atvykti?
Atvykus iš kitų miestų automobiliu, kelionę pažintiniu Kleboniškio miško dviračių taku galima pradėti nuo mašinų stovėjimo aikštelės, esančios palei Nėries upę (vykstant nuo Vilniaus nekirskite tilto per Nerį, bet pasukite dešniau, prieš jį, pagal nuorodą baltame fone Senamiestis 5; Centras 6. Už kelių metrų, nenusileidus nuo šlaito bus dar vienas posūkis į dešinę, ten ir rasite mašinų tovėjimo aikštelę).
Atvykę nuo Klaipėdos pusės, pervažiavę tiltą per Nerį sukite į dešinę, nusileiskite kalno šlaitu iki sankryžos, ties šviesoforu pasukite į dešinę, pavažiuokite po tiltu ir tada vėl sukite į dešinę. Šiek tiek pakilus šlaitu bus pirmas posūkis į kairę. Ten bus mašinų stovėjimo aikštelė.
Jei atvykstate dviračiu iš miesto – patogiausias atspirties taškas mano manymų būtų senasis pėsčiųjų tiltas per Vilnius-Kaunas-Klaipėda autostradą.
Galima kelionę pradėti ir nuo naujojo pėsčiųjų tilto, bet atstumą iki asfaltuoto Kleboniškio miško dviračių tako teks įveikti paprasčiausiais miško takeliais.
O jie - ne saldainiukas: kalvotos vietovės, statūs šlaitai, vietomis kelią pastoję nukritę medžiai... Truputėli ekstremalu. Bent jau įsitikinkite, kad dviračio stabdžiai gerai veikia. Maršrutas Mano maršruto pradžia buvo aukščiau aprašyta mašinų stovėjimo aikštelė. Pirmiausia man knietėjo pamatyti naują pėsčiųjų tiltą per autostradą, todėl turėjau įveikti stačią kalvą iki jo. Važiavimu dviračiu į ją - negalėčiau pavadinti. Veikiau buvo jo stūmimas. Naujasis tiltas iš Eigulių rajono į Kleboniškio mišką:
Nuo tilto turėjau 3 panašius pasirinkimus: važiuoti keliuku dešiniau, kitu keliuku tiesiai arba dar kitu - kairiau. Tikriausiai laikinai aptemo protas ir pamiršau, kad šį kart ne pėščiomis čia atvykau, todėl pasirinkau vidurinį keliuką vedantį tiesiai aukštomis ir stačiomis kalvomis į mišką.
Todėl, kai pasiekiau visiems puikiai žinomą iš žemės gelmių trykštantį šaltinėlį jau rimtai svarsčiau galimybę ar nepalikus man to dviračio mašinoje (juom labiau, kad mano dviračio stabdžiai veikė visai prastai, o priekiniai ir iš vis neveikė) ir dar kartą nepatyrinėjus miško pėsčiomis.
Beveik taip ir įvyko, kai atsigaivinusi prie uodais apspitusio šaltinėlio ir vos įstūmusi savo dviratį į kalną, sutikau du treninguotus „baxūrėlius“. Dviratis, ant kaklo kabantis fotoaparatas, kuprinė su visu mano turtu, du bomžaujantys Kauno treninguočiai miške saugumo jausmo man nesuteikė. Kol dar niekas nespėjo susivokti, vos mindama pedalus, sprukau kalvomis gilyn miškan ir po kelių šimtų metrų vis dėl to atsimušiau į seną asfaltuotą miško taką.
Pedalų minimas žymiai supaprastėjo. Ir baimė būti apiplėštai greitai išnyko. Todėl nusprendžiau vis dėl to neatsisakyti tolimesnės kelionės dviračiu ir nuvykti iki senojo pėsčiųjų tilto pradžios, kur tiksliai žinojau, kad kelias bus beveik idealus pasivažinėjimui po parką-mišką.
Senasis pėsčiųjų tiltas per autostradą. Tikrasis startas.
Nuo šios vietos yra du galimi tolimesnės kelionės Kleboniškio miško asfaltuotais dviračio takais variantai:
1. Pasukti kairiau. Tuomet apvažiuosite nedidelį lanką Kleboniškio miško teritorijoje.
2. Važiuoti tiesiai. Lankas bus žymiai didesnis ir dar aplankysite Naujasodžio ir Kleboniškio kaimus bei grįšite palei Nėries upę prie automobilių stovėjimo aikštelės. Arba nuvyksite iki pat Narėpų ir Karmėlavos plentu galėsite grįžti atgal į autostradą ir starto vietą. Nors tuo pačiu miško taku grįžti atgal, tikriausiai būtų jaukiau.
Antras variantas atrodė patrauklesnis ir saugesnis, todėl įnešdama ir savų korekcijų, pradžioje patraukiau į miško gilumą - taku vedančiu link Narėpų. Danga pakenčiama, nors vietomis jau išmušta ir sunykusi.
Miškas nors ir auga visai arti miesto - išsaugojęs daug laukinio miško bruožų. Bet ir neliestos laukinės gamtos įspūdžio nepalieka. Daugelyje vietų įrengtos poilsio aikštelės, kai kur pavėsinės ir laužavietės.
Matosi, kad miškas prižiūrimas ir auginamas ne dėl medienos, o rekreacijos. Bet kaip ir daugelis tokių vietų nesusitvarko su šiukšlėmis. Jų aplink daug ir visos akis bado.
Mano pagrindinis tikslas: pasiekti taip vadinamą Velnio kalną, kitų dar vadinamą Smieries, o tikro jo pavadinimo tikriausiai nieks ir nežino. Jis yra visai netoliese Narėpų. Tik išvažiavę į laukymę, pro kurią eina trys aukštos įtampos linijos, nepralėkite, suktite į dešinę lauku, link šlaito.
Atsivers nuostabi panorama į Nėrie upę, nors šiek tiek ir apgadinta nusagstytais elektros stulpais.
Kadaise ant šio kalno buvo populiari slidinėjimo trasa. Iki dabar yra išlikusios keltuvų konstrukcijos. Bet trasos jau seniai niekas neprižiūri. O gaila. Čia būtų ką veikt slidinėjimo mėgėjams.
Turėdamas tokį ilgą, platų ir statų kalną Kaunas galėtų gerokai įkrėsti į kaulus visiems dabartiniams Lietuvos slidinėjimo „kurortams“. Dabar tokia trasa tinkama tik nusileidimams rogutėmis.
Toliau kaip minėjau visai čia pat yra Narėpai. O aš pasuku atgal. Man vis dėl to rūpi išbandyti ir trumpesnįjį Kleboniškio trasos lanką. Todėl grįžau į starto vietą prie senojo pėsčiųjų tilto per autostradą ir nuo jo pasuku kairiau (žvelgiant į mišką, nugara į autostradą) vadinamu Briedžių taku. Jei jaučiatės išalkę galite apsilankyti vos už kelių metrų esančiame pakelės restorane:
O mano keliukas pradžioje veda lygiagrečiai autostrados, vėliau per mažą, kelių namų gyvenvietę už kurios, toje vietoje kur pažymėtas dviračių-pėsčiųjų takas, reikia sukti į dešinę, į miško gilumą. Pats žiedas - gerokai ramesnis. Sutikau vos vieną dviratininką sukantį ratus. Bet man šis tako lankas labiau patiko. Jį supa labiau laukinė aplinka. Pats kelias siauresnis, bet vietos atrodė labiau pažįstamos.
Čia taip pat įrengtos poilsio aikštelės, suoliukai, net sveikuolių aikštelėje, kurioje galima ir ne tik kojų raumenis pamankštinti.
Netoliese teka upelis.
Tik tas lankas tikrai mažas. Apvažiuoti su visais sustojimais galima per 15 min. Užbaigusi lanką ir išnirusi į tą patį kelią prie mažos gyvenvietės (šalia autostrados), pasuku į dešinę, išnėriu į autostradą ir jau ja netrukus pasiekiu mašinų stovėjimo aikštelę.
Tai taip vat. Kas dar neišbandėte Kleboniškio miško trasų, kviečiu jas išbandyti, nors prisipažinsiu – po šį mišką, man vis dėl to labiau patinka vaikščioti neasfaltuotais jo takeliais pėsčiomis. Taip daug įdomiau. Neretai galima sutikti net laukinių gyvūnų. Kelis kartus buvau užklupusi danielių bandą. Šernai ir lapės su kiškiais čia taip pat nereti svečiai. Tai puiki vieta miesto gyventojams praleisti gamtoje.
Apie dviračių maršruto ilgį neturiu žalio supratimo ir jei kas turite tikslesnių duomenų, apšvieskite plačiau. Bet iš viso, su visais sustojimais ir klaidžiojimais užtrukau apie 2,5 val.
O pėsčiųjų maršruto neprašykite. Miške be galo daug vienodos reikšmės takelių ir nėra jokių takų ženklinimo. Pradžioje miškas gali pasirodyti painus ir klaidus, bet pasiklysti jame sunku. Visada galima rasti išėjimą vadovaujantis sklindančiu garsu nuo autostrados.
http://www.mytrips.lt/Marsrutai/Kleboniskio-misko-dviraciu-trasa/75
Na, labai gražus čia žygis nusimatytų tokiom apylinkėm. dviračiai Klaipėdoje irgi populiarūs, o ir takų netrūksta, tad galima kažką ir iš ten būtų suorganizuoti.
AtsakytiPanaikinti