Dviračių rekreaciniai veiklai svarbi informacija

Kelionės dviračiais, lyginant su kitomis turizmo rūšimis, turi pranašumų: nebūtini geri keliai, gana didelis judėjimo greitis.

Kelionės dviračiais yra prieinamos įvairiausio amžiaus žmonėms. Patogiausia, kai grupė susideda iš 7—8 vienodo fizinio pajėgumo žmonių.

Parenkant maršrutą, reikia atsižvelgti į gamtinių kliūčių įvairumą. Gamtinės kliūtys yra maršruto atkarpos be kelių, labai raižyta vietovė, brastos.

Respublikoje galima atlikti I ir II sudėtingumo kategorijų keliones, o III—IV—V sudėtingumo kategorijų keliones — kitose respublikose, kur yra daugiau gamtinių kliūčių, ilgesnių maršruto atkarpų be kelių ir pan.

Ilga kelionė dviračiu, važiuojant įvairiais keliais, raižyta vietove, prieš vėją, iš turisto dviratininko reikalauja ištvermės ir jėgos. Gerai fiziškai pasiruošti padeda specialios treniruotės bei poilsio dienos išvykos. Treniruočių pobūdžio išvykos išmoko dalyvius valdyti apkrautą dviratį, pažinti jo trūkumus bei pašalinti smulkius gedimus, surasti pakrovimo būdus ir kt.

INVENTORIUS.

JO PARUOŠIMAS IR PRIEŽIŪRA

Svarbiausias inventorius yra patvarus ir tvarkingas bei gerai paruoštas dviratis. Tinka tiek kelioninis, tiek turistinis. Kelionėms kalnų rajonuose sėkmingai naudojami atitinkamai perdirbti sportiniai dviračiai.

Sunkesnėms kelionėms skirto dviračio turi būti vidutinio dydžio transmisija, didesnio skersmens padangos, rankiniai stabdžiai priešakiniam ir užpakaliniam ratams, minkšta sėdynė, reguliuojamas vairas. Atstumas tarp priešakinio ir užpakalinio ratų ašių yra didesnis; patogiau važiuoti raižyta vietove. Kelioninių dviračių detalės paprastai yra gana patvarios kelionėse, rečiau jas reikia remontuoti. Kelioninis dviratis yra kiek sunkesnis, negu turistinis.

Perkant naują dviratį, pirmiausia reikia įsitikinti, ar komplekte yra dviračio pasas su talonu, priežiūros taisyklės, siurblys su žarnele bei dviem laikikliais, skambutis, įrankinė, raktai, atsuktuvas, tepalinė, vaistinėlė, kartais rankinis stabdys. Papildomai patartina nusipirkti skaitiklį.

Parsigabenus dviratį namo (patartina nevažiuoti), skuduru reikia nuvalyti tepalą. Valant saugoti, kad ant lakuotų ir guminių dviračio dalių nepakliūtų benzino ar žibalo. Po to patikrinti padangas (pripučiant), nustatyti savo ūgiui balnelį ir vairą. Vairo rankenėlės turi būti išlenktos į viršų ir aukščiau už balnelį— mažiau nuvargsta rankos. Patikrinti ratų stipinų (pakėlus užpakalinį ratą) ir grandinės įtempimą bei stabdžių veikimą. Po to uždėti visus priedus: visos dviračio detalės priveržtos. Prie priešakinio purvo skydelio apatinės dalies pritaisyti odos ar gumos gabalėlį, pritvirtinti skaitiklį. Taip sutvarkytą dviratį reikia išmėginti — išvažiuoti pasivažinėti vienam, o vėliau dalyvauti ir poilsio dienos išvykose.

Dviratį reikia rūpestingai prižiūrėti, kiekvieną kartą prieš važiuojant patikrinti grandinės ir stipinų įtempimą, ratų centravimą, padangų kietumą, stabdžių veikimą, srieginių sujungimų stiprumą, įrankinės turinį. Važiuojant žiūrėti, kad dalys nebarškėtų. Po kelionės dviratį būtina nuvalyti. Geriausiai valyti sausu šepečiu ar skuduru. Jei dviratis purvinas, valoma, kol dar purvas neišdžiūvo. Nuvalius metalines dalis patrinti alyvuotu skuduru.

Negalima dviračio laikyti saulės atokaitoje, karštoje patalpoje, drėgname, šaltame rūsyje, vonios kambaryje. Vasarą geriausia jam vieta koridoriuje arba sausame sandėliuke, o žiemą — šiltesnėje patalpoje pakabintam.

Jeigu dviratį laiku tepsi, lengviau važiuosi, mažiau reikės remontuoti. Prieš tepimą jį reikia švariai nuvalyti. Tepti priešakinę ir užpakalinę įvores, grandinę, būgnelį, šakę, pedalus. Naudojamas skystas ir tirštas tepalas.

Priešakinė įvorė vieną kartą per sezoną tepama tirštu tepalu, nes jis ilgiau laikosi, geriau izoliuoja guolius nuo dulkių.

Užpakalinę įvorę reikia tepti skystu tepalu (5—10 lašų) kartą per mėnesį. Įpylus daugiau tepalo, blogiau veikia stabdžiai. Tepalo perteklių galima pašalinti žibalu.

Grandinę geriausiai tepti karštu tepalu porą kartų per sezoną. Nuimtą grandinę išplauname žibale ir gerai išdžioviname, po to ją pamerkiame į pakaitintą tepalą. Reikia saugoti, kad tepalas nepradėtų virti. Pamerktą grandinę keletą minučių palaikome, išėmę leidžiame tepalui nuvarvėti ir sausai nutrinama skuduru.

Būgnelis tepamas tirštu tepalu vieną kartą per sezoną.

Šakės guolių dažnai tepti nereikia, tepalo pakanka keleriems metams. Jei važinėjama blogais keliais, tepalą galima keisti porą kartų per sezoną. Pedalų guolius taip pat tepame retai. Tepalas papildomas, nusukant dangtelį ir per tarpą, esantį tarp pedalo kūgio ir taurelės (keli lašai įvarvinami).

Po kiekvieno tepimo reikia tos dalies paviršių sausai nuvalyti.

Dviratis tepamas išardytas. Ardant visada reikia turėti tepalo ir žibalo detalėms plauti.

Kitas asmeninis arba grupinis inventorius yra beveik toks pat, kaip ir kitų rūšių turizme. Turistui dviratininkui būtina turėti kepuraitę, pirštines, trumpas kelnaites. Apavas turi būti lengvas, patvarus, su pakankamai kietu pagrindu, kad kojos padas nesitrintų į pedalą. Taip pat pasiimti sportinius batelius arba basutes, smulkaus remonto reikmenų rinkinį, polietileno (ar kitokios plastmasės) užtiesalus dviračiui nuo lietaus uždengti.

REMONTO RINKINYS. ATSARGINĖS DALYS

Grupei reikalinga pasiimti atsarginių dalių: grandinę su užraktu, priešakinę ir užpakalinę ašį, centrinę (arba švaistiklių) ašį, abi pedalų (kairę ir dešinę) ašis, keliasdešimt stipinų su nipeliais, įvairaus tipo guolių, keletą pleištų su poveržlėm ir veržlėmis; įvairių kūgių, veržlių, kontrveržlių, poveržlių; įvairių šratų ir jiems separatorių, kelias kameras, porą ventilių ir gumelės ventiliams.

Iš įrankių visos grupės dviračiams taisyti reikia turėti nedidelį plaktuką, žnyplines reples, didesnį atsuktuvą, keletą dildžių, keičiamą, universalų, kūgini bei nepelinį raktus, lopetėles padangoms nuimti. Lūžimų atvejams reikia minkštos vielos, žalianinės odos, plonų ir tvirtų virvelių, taip pat gumos klijų ir lopų kameroms bei padangoms klijuoti, adatos, ylos ir kamuoliuko špagato. Šratams sudėti reikia tavoto ar techninio vazelino.

SVORIO IŠDĖSTYMAS ANT DVIRAČIO

Išvykstant į tolimas keliones, labai svarbu teisingai išdėstyti krovinį ant dviračio. Prie kiekvieno dviračio virš užpakalinio rato turi būti tvirta bagažinė, tačiau ant jos viso krovinio talpinti nepatartina, reikia naudoti ir priekinio rato bagažinę (jei jų parduotuvėje nėra, galima pritaikyti ir užpakalinio rato bagažinę). Be to, ant dviračio rėmo pritaisomas specialios formos lagaminas arba didesnis portfelis. Prie užpakalinio rato bagažinės pritvirtinami specialūs dviračių krepšiai (jų yra parduotuvėse) arba moksleiviškos kuprinės, atitinkamai jas sujungus. Įtaisius dviračių krepšius, svorio centras būna pakankamai žemai, ir dviratis pasidaro stabilus.

Bagažas pakraunamas ir pritvirtinamas taip, kad poilsio metu, išimant reikalingus daiktus, tektų sugaišti kuo mažiau laiko. Priekyje galima dėti daiktus, kurie reikalingi vieną kartą per dieną: pavyzdžiui, palapinę, pripučiamus čiužinius (juos galima sukrauti į kuprinę ir apsaugoti nuo lietaus).

Į lagaminą arba portfelį dedami kelionėje dažniausiai reikalingi daiktai, kad juos būtų galima lengvai ir greitai išimti: pavyzdžiui, valgymo reikmenys, atsarginės dalys, dokumentai ir t. t.

Dviračių krepšiuose laikomi maisto produktai, maisto gaminimo įrankiai, drabužiai, apavas ir t. t.

Kalnų rajonuose dviratį dažnai tenka pernešti per kliūtį, todėl daiktai sudedami kuprinėn. Užpakalinio rato bagažinė specialiai tam tikslui gaminama kiek didesnių gabaritų. Kuprinė dedama į bagažinę ir pritvirtinama espanderio spyruoklėmis.

Paskirstant bendro naudojimo daiktus grupės dalyviams, reikia atsižvelgti į turisto fizinį pajėgumą, daiktų svorį, jų patogumą vežti bei paties turisto svorį, nes, perkrovus kurį nors dalyvį, visa grupė turės lėčiau važiuoti.

KELIAVIMO TECHNIKA IR TAKTIKA

Važiavimo dviračiu technikos pagrindą sudaro dviratininko sėdėsena, pedalavimas ir dviračio valdymas.

Sėdėsena priklauso nuo balnelio ir vairo sureguliavimo, dviračio rėmo konstrukcijos, dviratininko kūno sudėjimo.

Taisyklingai sėdintis dviratininkas geriausiai panaudoja jėgą dviračio pedalams minti. Ant balnelio jis turi sėdėti laisvai, patogiai laikydamasis už vairo truputį sulenktomis per alkūnes rankomis. Kelioniniais dviračiais išvystomas nedidelis greitis, todėl dviratininkas gali laisvai sėdėti ant balnelio ir grožėtis aplinka. Dviratininko svoris turi koncentruotis ant balnelio, mažesnė jo dalis tenka pedalams ir vairui.

Svorio pasiskirstymas priklauso nuo balnelio ir vairo padėties. Jeigu mes balnelį kelsime aukštyn arba vairą nuleisim žemyn, svorio centras persikels į priekį, bus labiau apkrautos rankos.

Visų pirma nustatome balnelio aukštį. Balnelis virš rėmo pakeliamas tiek, kad, sėdint ant jo, pastačius basą koją kulnu ant žemutinėje padėtyje esančio pedalo, ji būtų ištiesta.

Ne mažiau svarbu sureguliuoti ir vairą. Kokia vairo forma bebūtų, rekomenduojama jo rankenų perdaug žemai nenuleisti. Teisinga vairo padėtis tokia, kai rankenos 20—30 mm aukščiau, negu balnelis.

Važiuojant turisto dviratininko korpusas turi būti truputį palinkęs į priekį, rankomis į vairo rankenas remtis nestipriai, kad nepavargtų pirštai. Tokioje padėtyje lengviau ištverti kelio nelygumus. Kvėpavimas turi būti laisvas, gilus (įkvėpti tiktai pro nosį, iškvėpti pro burną).

Pedalavimo būdų yra keletas. Dauguma pedalus mina taip, kad kojų pirštai visą laiką būna nukreipti žemyn. Šiuo būdu pedaluojant, gerai panaudojama kojų jėga, mažiau lankstomi keliai (mažiau pavargsta kojos), ir per riešą nelankstoma koja stipriau spaudžia pedalus. Rekomenduotinas mišrus pedalavimas, kai, spaudžiant pedalą žemyn, pirštai ir kulnas būna vienoje linijoje, o kojai kylant — pirštai būna žemiau kulno. Be to, pedalų mynimo būdas priklauso nuo kelio dangos, profilio ir kt.

Geriausiai važiuoti asfaltu ar betono plokštėmis padengtais keliais. Tačiau tokiais keliais vyksta intensyvus automobilių judėjimas, todėl grupė turi būti drausminga. Važiuoti reikia dešine puse, asfalto pakraščiu, eilute po vieną. Griežtai draudžiama važiuoti po kelis greta ir lenkti vienas kitą.

Akmenimis grįsti keliai dviratininkams labai nepatogūs. Važiuoti kelio pašale, o geriau — šalia kelio, pėsčiųjų taku.

Labai patogūs turistams dviratininkams reguliariai greideriuojami žvyruoti keliai: automobilių judėjimas jais yra žymiai mažesnis, tačiau sausros metu jie dulka. Žvyruoti keliai dažnai būna banguoti: tai labai vargina dviratininkus.

Molingose vietose lietingu periodu paprastai keliai arba lauko keliukai pasidaro sunkiai įveikiami, slidūs, automobilių ratų išmalti, o sausros metu jie dulka.

Labai gera, ypač karštą ir vėjuotą dieną, važiuoti miško keliukais, tačiau čia kliudo medžių šaknys, storas samanų sluoksnis, pušynuose — smėlynai, žemesnėse vietose — mažos pelkutės.

Dviračiu galima važiuoti taip pat ir pėsčiųjų takais. Jie būna gerai suminti, tik labai vingiuoti ir siauroki. Važiuojant jais, reikia ypač gerai mokėti vairuoti dviratį. Kadangi pasitaiko daug netikėtumų (šaknų, kelmų, akmenų), intervalai tarp dalyvių turi būti didesni.

Sudėtingesnėse kelionėse gali tekti važiuoti senu, užžėlusiu keliuku, miško proskyna ar net geležinkelio pylimu. Tokiais atvejais reikia elgtis labai atsargiai ir, jeigu neįmanoma pravažiuoti, geriausiai dviračius vestis.

Dviratininkas turistas turi gerai mokėti važiuoti pakilimais ir nusileidimais, pelkėmis ir brastomis.

Pakilimai gali būti staigūs, trumpi ir ilgi. Nedidelius ir trumpus pakilimus galima įveikti įsibėgėjus, o didesnius — pėsčiomis, dviračius vedant.

Leistis nuo kalno dideliu greičiu nerekomenduojama. Kai kelio danga ir matomumas geras, galima dviračiui leisti laisvai riedėti. Pedalai laikomi horizontalioje padėtyje, kad neužkliūtų už kelio nelygumų ir, reikalui esant, greičiau galima būtų sustabdyti. Esant posūkių, staigių nuokalnių, būtina naudoti stabdžius. Stabdyti ne staiga, bet protarpiais, palengva. Reikia atsiminti, kad nusileidus dažnai tenka važiuoti per tiltus, prieš kuriuos dažnai yra kelio duobių. Grupė leidžiasi po vieną, didesniais intervalais.

Kalnų perėjos įveikiamos, vedant dviračius, o žemyn leidžiantis reikia ypač sekti kelio dangą, kad būtų galima laiku sustabdyti.

Kartais grupei gali tekti dalį maršruto važiuoti tokiomis vietomis, kur nėra kelių. Pelkes pervažiuoti įsibėgėjus nerekomenduojama, nes gali tekti priverstinai nulipti nuo dviračio. Mažas pelkes galima apeiti, vedant dviračius pelkės pakraščiu. Per didesnes pelkes dviračiai vedami. Jei giloka, tenka dviračius nešti ant pečių, kad nepatektų vandens į ratų ašių guolius. Patartina pasižvalgyti be dviračių, surasti tinkamiausią pereiti vietą. Jeigu tik yra kokia galimybė, geriau pelkes aplenkti.

Brastos perbrendamos, dviračius nešant ant pečių. Jeigu vanduo nesemia grandinės, tai dviračius galima pervesti. Bristi apsiavus sportiniais bateliais.

Kelionėse labai dažnai pasitaiko smėlynų. Trumpas smėlėto kelio atkarpas pervažiuoti įsibėgėjus. Tuo atveju stengiamasi važiuoti viena linija, tvirtai laikant vairo rankenas. Per didesnius smėlynus tenka klampoti pėsčiomis, vedant dviračius.

Važiuojant per dideles duobes, griovius, tarp kelmų, pedalus laikyti horizontalioje linijoje, perkeliant ant jų savo kūno svorį. Važiuoti reikia lėtai, atsargiai. Geležinkelio bėgiai, medžio šaknys ar kitos panašios kliūtys pervažiuojamos, kertant jas stačiu kampu.



Per lietų, rūką bei nakties metu važiuoti nerekomenduojama, tada geriau ilsėtis palapinėse ar patalpose.

Važiuojant prieš vėją, didžiausią oro pasipriešinimą jaučia grupės vedantysis. Tokiais atvejais į grupės priekį išleisti stipresnį arba dažniau keisti priešakinį. Važiuoti labiau palenkus korpusą priekin, rankas sulenkus per alkūnes, kad sumažėtų kūno pasipriešinimas vėjui. Jei vėjas ne visai priekinis, o kiek šoninis, grupė vyksta taip, kad važiuojančio antruoju priekinis ratas būtų tame pačiame lygyje, kaip ir pirmojo užpakalinis ratas. Jei vėjas šoninis ir kelias leidžia, gera važiuoti po du ar po tris eilutėje. Kai stiprus vėjas pučia į nugarą, intervalą tarp važiuojančiųjų didinti, kad vienas ant kito neužšoktų.

Labiausiai prityręs vedantysis turistas važiuoja grupės priešakyje. Jo uždavinys — sekti maršrutą ir reguliuoti judėjimo greitį, neužmirštant, kad grupėje gali būti už jį daug silpnesnių. Priekinis duoda grupei nurodymus signalais ranka:

„atsargiai" arba „sustoti" — dešinė ranka pakelta j viršų;

„sukti į dešinę" — dešinė ranka ištiesta horizontaliai į šoną;

„sumažinti greitį" — dešinė ranka ištiesta horizontaliai į šoną, juda aukštyn—žemyn.

„aplenkti mane iš dešinės" — dešinė ranka pakelta 45° kampu, juda pirmyn ir atgal.

Vorelės gale važiuoja grupės mechanikas. Jo uždavinys— padėti gedimų ir avarijų atveju. Jis turi remonto įrankius, atsargines dalis, švilpuką, kuriuo duoda signalą priekiniams sustoti, prižiūri, kad nebūtų pažeidžiama grupės judėjimo tvarka.

Grupės vadovo vieta vorelėje nėra nustatoma. Jis kiekvienu atveju turi bendrauti su visais grupės dalyviais, sekti kiekvieno savijautą, teikti tuos ar kitus nurodymus bei patarimus, atsižvelgiant į kelio pobūdį, vietovės reljefą ir dalyvių savijautą, per vedantįjį reguliuoti važiavimo greitį.

Grupės judėjimo greitis kelionėje priklauso nuo maršruto ir kelių stovio, bet, nepaisant viso to, pirmoje dienos pusėje turi būti nuvažiuojama 2/3 numatyto dienos maršruto. Stengtis išvažiuoti kaip galima anksčiau. Pavažiavus 15—20 minučių, trumpai sustojama dviračiui ar bagažui sutvarkyti, atsiradusiems defektams pašalinti. Toliau pavažiavus — po 45—50 minučių — sustojama trumpam 5—10 minučių poilsiui. Po 4—5 valandų grupė sustoja pietums.

Nulipus nuo dviračio pietų pertraukai, kelias minutes paėjėti pėstiems, kad kiek prasimankštintų kojos, rankos, nugara, sunormalėtų kraujo apytaka ir kvėpavimas.

Sustojus visų pirma apžiūrėti dviratį ir tik po to rūpintis savimi. Karštą dieną pietų pertrauka trunka ilgiau — kol karštis sumažėja. Jei diena apsiniaukusi ir oras vėsus, pietų pertrauką sutrumpinti.

Dienos kelionė baigiama prieš saulėlydį, 2—3 valandos prieš sutemstant, kad dar su šviesa būtų galima pasirūpinti nakvyne, apžiūrėti, nuvalyti ir, jei reikia, remontuoti dviratį, išsimaudyti ir prieš miegą pailsėti.

Grafike nustatytos važiavimo normos ir laikas gali dėl įvairių priežasčių (dviračių gedimo, nepalankių sąlygų ir kt.) keistis.

Jei kelias geras, lygus, grupė važiuoja dešiniąja jo puse 2—3 m intervalais vienas paskui kitą. Blogais keliais ir vingiuotais takais, į stačias pakalnes ir po lietaus važiuojama 5—10 m intervalais, o kartais, žiūrint, kokios kelio sąlygos, ir dar didesniais.

DVIRAČIŲ REMONTAS ŽYGIO METU
Sugedus dviračiui, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar galima patiems gedimą pataisyti. Jei gedimas rimtas, geriausiai dviratį nugabenti į artimiausią gyvenvietę, kur galima gauti reikiamų įrankių ar rasti mechanines dirbtuves. Sugedusias dalis pakeisti, smulkesnį remontą daryti vietoje. Neturint atsarginių dalių, viskas priklauso nuo remontininko iniciatyvos ir išradingumo.



Dažniausiai kelionės metu sugenda kameros, padangos, stipinai, pedalų ašys, rečiau — grandinė, ratų ašys, vairas, priekinė šakė, rėmas.
Prakiurus kamerai, pirmiausia patikriname ventilio gumelę. Suradę kiaurą vietą užklijuojame. Tokiam remontui reikia išimti dviračio ratą, nuimti padangą, pripūsti kamerą ir panardinti ją į vandenį. Pastebėjus, kur burbuliuoja oras, tą vietą cheminiu pieštuku pažymėti. Kamerą išdžiovinus, tą vietą reikia nuvalyti; lopas taip pat nuvalomas. Lopą ir kameros dalį ištepti gumos klijais. Klijams išdžiūvus, patepti dar kartą, saugant išteptas vietas nuo dulkių. Lopą ant kameros dėti atsargiai, nestumdyti ir neatplėšinėti. Skylė turi būti ties lopo viduriu. Lopams naudojama storesnė guma.



Jei skubama, pradurtą kamerą pakeisti nauja, o kiaurąją užklijuoti, sustojus nakvynei. Keičiant kamerą, būtina ją ir padangos vidų nuvalyti, taip pat pabarstyti talku.

Praplyšus padangai, lopas dedamas iš vidaus. Jeigu skylė didelė, prieš klijuojant būtina ją užsiūti. Iš viršaus ta vieta suveržiama juostele ar virvute. Užklijavus padangą, įpilti talko (taip pat ir į vidų), ypač saugoti, kad nepatektų smėlio, žvyro ar kt.

Sudėtingiausias darbas yra sustatyti ir išlyginti ratą. Jis sustatomas taip: pirmi du stipinai stebulėje įdedami vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės. Kiti devyni stipinai statomi iš vieno šono, į kas antrą skylutę stebulėje ir kas ketvirtą ratlankyje (neskaitant jau įstatyto stipino). Toliau stipinai dedami tame pat stebulės šone, bet priešinga kryptimi. Labai svarbu taisyklingai įstatyti pirmą stipiną kitame rato šone. Jį statome ratlankyje į tą pusę, į kurią daugiau palinkęs jau surinktojo rato šono stipinas. Įstačius visus stipinus, ratas turi būti išlygintas. Po to jis įstatomas į dviračio rėmą. Po truputį stipinus įverždami, išlyginame, kad ratas nešokinėtų aukštyn. Veržti reikia atsargiai, svarbu kuo lygiau įtempti visus stipinus. Labai stipriai įtempti stipinai trūksta. Blogai surinktas užpakalinis ratas rėme stovi kreivai.



Ratlankiui deformuojantis (aštuoniukė), iš padangos oro neišleisti. Ratą lyginti, prispaudus kojomis ir rankomis prie žemės, po to baigti lyginti stipinus. Smėlėtose vietose didelis krūvis tenka pedalams, todėl pasitaiko, kad pedalų ašys neišlaiko apkrovimo ir lūžta. Jos gali sulinkti ar lūžti taip pat staigiai atsitrenkus į akmenį ar šaknį. Neturint atsarginių pedalo ašių, galima panaudoti rato ašis, atitinkamai jas pritaikius. Jeigu nulūžusio ašies galo negalima išsukti, kitą pedalą pritaikyti važiuoti viena koja (padaryti iš virvės ar diržiuko kilpą).



Priešakinėje įvorėje dažniausiai genda kūgiai, guoliai kartais net taurelės. Trūkus separatoriui, guolio rutuliukus galima sudėti vienus tavote. Lūžus rato ašelei, ją belieka pakeisti nauja. Grandinė — viena svarbesnių dviračio dalių. Ar grandinė išsitempusi, lengva nustatyti, suspaudus ją pirštais. Jei atsiranda didelis tarpas tarp grandžių ir žvaigždutės dantų, tokia grandinė jau netinkama. Ji dažnai nuo žvaigždutės krinta. Grandinės užraktą galima pakeisti nedideliu varžteliu su veržle (panaudoti siurblio laikiklio varžtą su veržle). Būna atvejų, kai grandinė nutrūksta, tuomet ją pakeisti atsargine. Poilsio metu nutrūkusią grandinę sutvarkome: išmetame porą grandžių ir, jeigu ji per trumpa, įdedame porą naujų. Grandys keičiamos taip: nudildomas vienoje pusėje užplaktas ašies galiukas, o pati ašelė išmušama kirstuku. Pakeista ašelė vėl užplakama. Būtina patikrinti, ar pataisytoje vietoje grandinė ne per standi.



Švaistiklių sulinkimą galime ištaisyti patys. Sugedus pedalo ašies sriegiui, reikia kreiptis į mechanines dirbtuves. Sulinkus vedančiajai žvaigždutei, reikia ją nuimti ir ant lygaus paviršiaus ištiesinti. Ištiesinimas patikrinamas, neuždėjus grandinės. Tas vietas, kurios eina arčiausiai pro rėmą, truputį atlenkti.

Priešakinė šakė — viena iš svarbiausių dviračio dalių. Sulenktą šakę geriausiai tiesinti mechaninėse dirbtuvėse. Nulūžus šakės plunksnos galams, juos galima tik privirinti.

Vairas ne tik sulinksta, bet kartais ir nulūžta. Kad būtų galima toliau važiuoti, reikia nudrožti pagalį ir įkalti į vairo vamzdžių vidų.

Rėmas irgi gali sulinkti ar net skilti. Sulenktą dviračio rėmo vamzdį ištiesinti. Blogiau, kai rėmas skilo ar lūžo: be suvirintojo toliau nevažiuosi.

DVIRATININKŲ EISMO TAISYKLĖS

Važiuojant keliu, reikia ypač saugotis mašinų su priekabomis, ilgais, išsikišusiais kroviniais, savivarčių, nes lenkdamos jos gali užkliūti visai be vairuotojo kaltės.

Važiuojant miesto gatvėmis arba keliais, reikia laikytis eismo taisyklių. Jas žinoti turi ne tik vairuotojai, bet ir kiekvienas dviratininkas turistas. Eismo taisyklėse yra net specialus skyrius dviratininkams.

Dviratyje turi būti skambutis, tvarkingi stabdžiai. Važiuoti dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų. Važiuoti viena eile ir ne didesniu kaip vieno metro atstumu nuo šaligatvio. Šaligatviais, parkų takais važiuoti griežtai draudžiama. Dviratininkams taip pat griežtai draudžiama važiuoti, nelaikant vairo rankomis, kabintis už važiuojančio transporto.

Pasukti į kairę ar apsisukti leidžiama tik sankryžose ir tik iš tos gatvės, kur judėjimas vyksta viena eile, viena kryptimi. Pasukdamas iš platesnės gatvės, taip pat gatvėse apsisukdamas, dviratininkas privalo nuo dviračio nulipti ir jį vesti, laikydamasis pėstiesiems nustatytų taisyklių.

Per sankryžą, kurioje judėjimas labai didelis, dviratininkas gali važiuoti tik tiesiai arba pasukti į dešinę. Važiuoti tiesiai galima, esant žaliam šviesoforo signalui, pasukti į dešinę — žaliam ir raudonam (jeigu nekliudo važiuojančiam iš kairės transportui). Geltonas šviesoforo signalas draudžia įvažiuoti j sankryžą.

Dviratininkas turi atidžiai sekti reguliuotojo ir šviesoforo, taip pat kelio ženklus.

Dviratininkams visų pirma privalomi visi įspėjantieji ženklai. Jų yra 19. Tai trikampės formos lentelės, kuriose geltoname fone nupiešta tam tikra figūra. ženklai statomi dešinėje kelio pusėje, gyvenvietėse per 40—50 metrų, o keliuose 150—250 metrų iki pavojingo ruožo pradžios.

Yra 22 draudžiamieji ženklai. Keletas iš jų skirti dviratininkams. Tai ženklai: „Dviračiais važiuoti draudžiama", „Įvažiuoti draudžiama", „Eismas draudžiamas", „Duoti garsinį signalą draudžiama" ir kt.



Trečia ženklų grupė — nukreipiantieji ženklai (7). Jie rodo važiavimo kryptį. Iš jų dviratininkus liečia ženklas „Dviračio eismas".

Dar yra nurodantieji ženklai (10). Jie informuoja arba paaiškina, kaip patogiau važiuoti gatvėmis ir keliais. Taip pat reikia mokėti skaityti papildomas lenteles prie ženklų ir kelių rodyklių.

* * *

Dviratininkas turistas privalo:

Nevažiuoti silpnai ar per daug pripūstomis padangomis. Padangas reikia pripūsti, atsižvelgiant į kelio stovį ir dviračio apkrovimą. Užpakalinį ratą pripūsti kiečiau, nes jam tenka didesnis svoris. Prieš kelionę padangos kietumą patikriname taip: jei pirštais įmanoma įspausti trečdalį padangos skerspjūvio storio, pripūsta gerai. Važiuodami gerais, lygiais keliais, padangas pripučiame kiečiau, smėlėtais keliais— minkščiau (paviršius pasidaro didesnis, mažiau sminga į žemę). Važiuojant nelygiu lauko keliu ar grindiniu padangas reikia pripūsti taip, kad mažiau kratytų. Naujai uždėtą padangą reikia pūsti per kelis kartus, kad nesusiraukšlėtų kamera.

Nuolat tepti dviračio mazgus. Gerai tepamo dviračio besitrinančius dalys mažiau dyla.

Dviračio neperkrauti.

Sustojus trumpesniam ar ilgesniam poilsiui, dviračius suremti arba į ką nors atremti. Nepatartina jų guldyti ant žemės, nes tada į pedalų ašis pakliūva nešvarumų.

Lietingu oru važiuoti tik būtiniausių atveju. Po tokio važiavimo dviračio nikeliuotas dalis sausai nuvalyti.

Prieš kelionę poilsio metu patikrinti stipinų įtempimą bei srieginių sujungimų stiprumą.

Kelionės metu be reikalo dviračio neardyti.

Pervežant dviratį transportu, nuimti papildomus priedus, ratus ir juos kompaktiškai sudėti specialiai pasiūtuose įdėkluose.

http://www.xgenomas.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=145